Lietuvos kaimo trobesių sienų ir stogų konstrukcijų regioniniai savitumai

LTStraipsnyje analizuojami Lietuvos kaimo sodybos trobesių sienų ir stogų konstrukcijų regioniniai savitumai, kurie susiformavo dėl įvairių veiksnių įtakos palaipsniui kintant statybos tradicijoms. Šią kaitą sąlygojo vietinės statybos medžiagos (Lietuvoje, vienoje iš nedaugelio Europos šalių, pakankami vietinės medienos ištekliai lėmė medžio trobesių gausumą, dominavimą ir tradicijos tęstinumą nuo seniausių laikų iki pat XX a. vidurio), techninės konstrukcijos galimybės, tiesiogiai lėmusios architektūros formas. Etniniai lietuvių sodybos trobesių konstrukcijų savitumai atspindi dvi pagrindines, iš esmės skirtingas raidos tendencijas, kurios pradėjo ryškėti pirmojo tūkstantmečio pradžioje – Vakarų ir Rytų Lietuvos. Tai matyti iš struktūrinių pastato dalių – sienų, stogų – konstrukcijų ir formų: Vakarų Lietuvos trobesiams būdingi didesnių matmenų tūriai, solidesnės, monumentalesnės formos palyginti su Rytų Lietuvos regionais, kur (išskyrus klojimus) vyravo ištęstų formų siauresni ir ilgesni pastatai. Šie statybos savitumai susiformavo vietos tradicijų pagrindu. Išanalizavus trobesių sienų ir stogų konstrukcijas paaiškėjo, kad lietuvių architektūros sąsajos su Šiaurės rytų Europos statybos tradicijomis yra stipresnės nei iki šiol buvo manyta. Vientisos identiškos architektūros paplitimo arealai nepaiso valstybių sienų, ir tai liudija, kad lietuvių etninė architektūra yra integrali europinės kultūros dalis. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos architektūros istorija; Etninė architektūra; Medinė architektūra; Liaudies architektūra; Statybinių konstrukcijų istorija; Statybos technikų istorija; Vakarų Lietuvos regionas; Rytų Lietuvos regionas; Stulpinės konstrukcijos; Karkasinės konstrukcijos; Rentinės konstrukcijos; History of Lithuanian architecture; Ethnic architecture; Timber architecture; History of building materials; History of building techniques.

ENDevelopment of architecture was determined by the natural, cultural and historical environment. Originally the entire European architecture was founded on wooden construction. Primitive dwellings were created as identical in their forms and structures. Due to the changes of socio-economic, political and cultural factors, development in construction acquired different tendencies and dwelling houses obtained diverse and original shapes. Sufficient local resources of timber predetermined the continuity of wooden construction in Lithuania, one among very few European countries, from ancient times up to the 20th c. The most rapid changes were brought to the process of building by the appearance of the metal axe. This tool made it easier to produce wooden structures and predetermined a more advanced construction method via the use of horizontal logs. Regional differences emerged early in the 1st millennium. Farming, cultural and commercial ties and territorial administration greatly influenced the ethnic building. By the 19th c. a great variety of forms and structures had emerged in traditional farmhouses. Multilayer non-simultaneous building traditions were reflected by the characteristic features in ethnic architecture. They were best exposed in structures. The investigation has been carried out merely into the walls and roofs of structures. Two diverse developmental tendencies (in the eastern and western part respectively) were reflected by characteristic features of Lithuania’s ethnic architecture. Originally they were formed on the basis of local traditions. Within a wider context, Lithuanian ethnic architecture has been an integral part of the entire European culture.