Žydų paveldo recepcija šiandienos Lietuvos visuomenėje: Vilniaus atvejis

LTKadangi praėjo nemažai laiko, net jei mes amžininkai, galime svarstyti apie visuomenėje vykstančius pokyčius. Kviečiu įvertinti, ar yra įvykęs žydų kultūros ir istorijos paveldo suvokimo proveržis, klausiant, kokiais vaizdiniais šiandien disponuojame ir kiek jie yra pakitę nuo jų sklaidos pradžios bei kiek giliai jie įsismelkę visuomenėje. Pateiksiu keletą svarbesnių faktų, leisiančių suprasti, jog atotrūkis pakankamas ir šiandienos pozicija yra patogi įvertinti įvykusius ar tebevykstančius socialinius ir kultūrinius procesus, recipuojant ir adaptuojant žydų kultūros fragmentus. Taigi, praėjo daugiau nei 20 Lietuvos nepriklausomybės metų, šiemet sukako 25-eri metai nuo Lietuvos žydų bendruomenės kaip institucijos atsikūrimo, edukacija apie holokaustą (šiuo atveju primygtinai siūlyčiau skirti holokausto edukaciją nuo žydų kultūros ar istorijos pristatymo) gana aktyvi (holokaustas yra penktokų istorijos programos tema), 1995 m. šviesaus atminimo Jo ekscelencija Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas Izraelio knesete atsiprašė už lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse, ir šis veiksmas tuo metu sulaukė itin kontroversiškų vertinimų, 2011 m. birželio 21 d. galiausiai buvo priimtas „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymas“, turime ir pirmuoju lietuvių autoriaus romanu vadinamą, ir giriamą, ir peikiamą Sigito Pamiškio romaną holokausto tema „Tamsa ir partneriai“. Pozityvių politinių ir kultūrinių sprendimų yra ne vienas, ir šia linkme judame palyginti sparčiai, bet kyla klausimas, kaip politinės realijos koreliuoja su žydų kultūros sklaida bei žydų istorijos suvokimu, kokios reprezentavimo formos yra pasirenkamos.Vilniaus atvejis Lietuvos kontekste kaip intensyvaus politinio ir kultūrinio veikimo arena nėra tipinis, taip pat kaip išskirtinį statusą žydų istorijos kontekste turinti vieta, kita vertus, jame labiausiai koncentruojasi veiksniai, leidžiantys suprasti žydų kultūros recepcijos visuomenėje tendencijas ir pajusti tiesioginį politinių veiksnių poveikį klostantis santykiui su paveldu. Kita vertus, reiktų nepamiršti ir to, kad daugiakultūrio ar daugiakonfesio miesto supratime (ypač Vilniuje) žydiškasis veiksnys yra vienas svarbiausių ir svariausių. Šiai problematikai skirta istoriografija nėra gausi, ji labiau fragmentiška, aktualizuojanti skirtingus sostinės paveldo pjūvius ir kontekstus (ypač daugiakultūriškumą), bet iš esmės nesiimanti giliau analizuoti žydiškojo dėmens, ypač jo recepcijos visuomenėje. Nors tyrimų, vertinančių žydų paveldo įpaveldinimo patirtis poholokaustinėse Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, esama. Tad keliant žydiškojo Vilniaus pažinimo ir jo dvasios recepcijos šiandienos Lietuvos visuomenėje klausimą, aktualu yra įvertinti ne tik esamą suvokimo ir šios kultūros adaptavimo būklę, bet ir pabandyti suprasti šio paveldo panaudos (ar net „išnaudojimo“) būdus ir jų teikiamą pridėtinę vertę bei brėžiamas tarpusavio santykių perspektyvas. [Iš Įvado]Reikšminiai žodžiai: Vilniaus žydų paveldas; Holokaustas; Įpaveldinimas; Komunikacinė atmintis; Vilnius Jewish heritage; Holocaust; Communication memory.