"Vilniaus okupacija" - vienos lietuvių atminties vietos genezė ir jos transformacijos XX-XXI amžiuje

LT„Ar tiesa nugalės klastą? Nuo Suvalkų sutarties iki šiandienos“ - taip pavadintas vienas lietuvių tautininkų lyderių Gintaro Songailos tekstas, skirtas aktualiems Lietuvos ir Lenkijos santykiams. „O ar oficialiosios Rusija su Lenkija kada nors pribręs nuoširdžiam apgailestavimui dėl okupacijų - pamatysime. Anot R. Sikorskio, Vilnius devyniolika metų priklausė Lenkijai, ir viskas. Ko čia ginčytis, užkariavo ir priklausė. „Zdobył mieczem Żeligowski“ - 2011 m. rugsėjo 19 dienos straipsnyje viename populiariausių lietuviškų intemetinių tinklapių klausia ir pats atsako vienas Lietuvos valstybingumo atkūrimo architektų Vytautas Landsbergis. Panašių citatų, primenančių daugiau nei 90 metų senumo įvykius, Lietuvos žiniasklaidoje prirankioti nesunku. Tai liudija, jog gręžiantis praeitin dažnai bandoma paaiškinti šiandien esančias įtampas. Praeities panauda, sprendžiant dabarties problemas, nėra naujiena tyrinėjantiems atminties kultūros problemas. Šiam reiškiniui apibūdinti sukurti net specialūs terminai, įvardijantys tokį praeities panaudojimo būdą antrojo laipsnio istorijos ar atminties vietos vardu. Būtent šiuo aspektu pabandysime atskleisti „Vilniaus okupacijos“ kaip nacionalinio toposo vartojimo ypatybes Lietuvoje XX-XXI amžiuje. Tačiau norint tai padaryti, tenka atsigręžti praeitin, į paties Vilniaus klausimo genezę. [Iš straipsnio, p. 89-90]Reikšminiai žodžiai: Vilniaus okupacija; Atminties kultūra; Visuomenė; The occupation of Vilnius; Memory culture; Society.