Sutartinės dviejõs tarp kitų archajiškų dainavimo dviese būdų

LTStraipsnyje analizuojama savita lietuvių sutartinių, giedamų dviese, rūšis – dvejinės (dviejõs). „Tradicinės” giesmės dviejõs ryškiai skiriasi nuo kitų polifoninių giesmių – jos neturi refrenų (t. y. išskirtinio sutartinių požymio), todėl neretai laikomos naujesnėmis, nei refreninės giesmės – trejinės ir keturinės. Autorės manymu, sutartines dviejõs tikslinga nagrinėti kitų archajiškų dainavimo dviese būdų kontekste. Taigi tyrimų objekto ašimi tapo giedotojų skaičius – du. Tai yra mažiausias atlikėjų skaičius, būtinas kolektyviai muzikuoti. Dainavimas dviese laikytinas universaliu įvairių tautų tradicijose reiškiniu. Jo archajiškumą ir visuotinumą rodo paminėjimai kai kurių Europos tautų mitologijos ir istorijos šaltiniuose, taip pat gyvybinga raiška šiandieninėse įvairių pasaulio tautų tradicijose. Atidesnis bei platesnis žvilgsnis į sutartines dviejõs leido autorei suabejoti nuomone apie tariamą šių berefreninių giesmių naujumą. Sutartinių dviejõs eilėdaros laisvumas, kurio dar nevaržo refreno rėmai, neabejotinai rodo seną šių giesmių kilmę. Matyt, ne mažiau senu laikytinas ir pats atlikimo būdas dviejõs. Tai rodytų įvairių tautų duetinio dainavimo pavyzdžiai. Be abejo, šiandien vargu ar įmanoma vienprasmiškai atsakyti į klausimą, ar dainavimą dviese galima laikyti viena iš pirminių muzikavimo formų. Greičiausia tai jau „šiek tiek patobulintas”, „profesionalesnis” dainavimo būdas, laikui bėgant išsikristalizavęs iš kolektyvinio (grupinio) dainavimo. Galima manyti, kad dainavimas (arba grojimas) dviese archajinėje muzikos sistemoje bene akivaizdžiausiai išreiškė simbolinę binarikos idėją. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Sutartinės; Etninė muzika; Sutartinės; Ethnic music.

ENThe article analyses particular type of Lithuanian archaic polyphony sutartines, which involve two voices, i.e. two-voiced. “Traditional” two-voiced sutartines significantly differ from other polyphonic songs – they have no refrains (i.e. exclusive feature of sutartines), therefore they are considered to be the newest as these with refrains, i.e. three-voiced and four-voiced. It is reasonable to analyze two-voiced sutartines under the context of other types of two-voiced singing. Thus the basis of the research is the number of singers – i.e. two. Singing involving two persons is considered to be universal phenomena in traditions of various nations. References in some mythological and historical sources as well as vital expressions of nowadays traditions of various nations worldwide disclose archaic character of two-voiced sutartines. Deeper insight towards two-voiced sutartines caused doubts for the author concerning seeming novelty of these refrainless songs. Fluency of versification of two-voiced sutarines, which is not restricted in terms of refrain, undoubtedly shows archaic origin of these songs. Probably the manner of their performance is not less archaic. Examples of duo singing of various nations can act as its background. Today we can hardly find unambiguous answer to the question whether duo singing may be one of the initial of forms of music performance. Probably this is “a little improved”, “the more professional” manner of singing in a course of time developed to collective (group) singing. It may be assumed that singing (or playing) of two persons under framework of archaic music maybe the most obviously expressed symbolic idea of binary system.