Muzikos diskursas postdraminiame teatre

LTPostdraminio teatro erdvė yra atvira naujos ne(be)draminės naracijos kūrimosi galimybėms: muzikinė naracija pajėgi pakeisti literatūrinį draminį naratyvą, neprarasdama vieno pagrindinių pasakojimo uždavinių – papasakoti istoriją. Nors postdraminis teatras yra dažnas teatro kritikų diskusijų objektas, ryškiu muzikos diskursu pasižyminti kryptis neretai paliekama nuošalyje dėl jai būdingo muzikos elemento autonomiškumo ir reikalauja specifinio teatro praktikos bei žiniomis paįvairinto muzikinio analitinio požiūrio. Kadangi straipsnio autorės kaip teatro kompozitorės praktinės veiklos objektas yra tapatus šio straipsnio objektui, ji atlieka tyrimą atstovaudama tiek mokslinei, tiek meninei / praktinei pusėms ir tyrimo kontekste įgyja dalyvaujančios stebėtojos vaidmenį. Mokslinėje ir praktinėje veikloje susidūrus su ryškiu muzikos diskursu pasižyminčia postdraminio teatro kryptimi ir ją reprezentuojančiais kūriniais, iškilo įvairių klausimų (pvz., ar simbiozinis muzikos kūrinys turi atskirus naratyvumo lygmenis; ar apskritai muzika, be papildomų priemonių, gali savarankiškai kurti naratyvą; kokį naratyvą – abstraktų ar nuoseklų – kuria muzikos diskursas; kaip komponuojamas muzikinis pasakojimas postdraminiame teatre), kurie lėmė straipsnio temą ir įtvirtino postdraminio muzikinės naracijos teatro formos apibrėžtį ir sampratą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Postdramiškumas; Postdraminis teatras; Muzikinė naracija; Muzikalizavimas; Postdramatic; Postdramatic theatre; Musical narration; Musicalisation.

ENPostdramatic theatre offers an open space of opportunities for the development of new, non-dramatic, narration in which musical narration can replace literary dramatic narrative while preserving one of its key goals, that of telling a story. Although the postdramatic theatre frequently appears as a subject of critical debate, it represents the phenomenon which, despite the intense musical discourse it attracts, often finds itself on the sidelines due to the autonomous nature of the element of music within it. In addition to that, the dispute calls for a specific analytic approach enriched by musical knowledge and practical experience in theatre. Since the author of this paper is a theatre composer, the subject of her practical work is identical to that examined in this text. The author conducts the research as a representative of both scientific and artistic, or practical, approach and, in the context of the study, becomes the participating observer. The encounter, through scientific and practical work, with the phenomenon of postdramatic theatre, which may be characterised by a distinct musical discourse, and with the works which represent it has raised a number of issues (e. g. Whether or not a symbiotic piece of music has separate narrativity levels? Whether or not music alone, without additional mediums, is capable of creating a narrative? What type of narrative – abstract or sequential – does a musical discourse create? How is a musical story composed in the postdramatic theatre?), which determined the theme of this paper and consolidated the definition and the concept of the postdramatic theatre of musical narration. [From the publication]