Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu

LTMieželaičio kūryba analizuojama atsižvelgiant į kontekstinį foną: biografinį, visuomeninį, socialinį, ideologinį - nacionalinį ir sąjunginį. Juolab kad Mieželaitis buvo ne tik poetas, bet ir galios laukui priklausęs veikėjas: Rašytojų sąjungos pirmininkas, LKP CK narys, Lietuvos TSR AT deputatas, Lietuvos TSR AT Prezidiumo pirmininko pavaduotojas. Analizuojant poetikos ir sociumo sandus vieno kūrėjo asmenyje, atsiskleidė įdomių abipusių priklausomybių, literatūros ir galios lauko sąsajų ir atostūmių, apimančių įtampos santykius tarp skirtingų kartų, skirtingų lauko porūšių (ideologinio ir estetinio), skirtingų net ir to paties asmens laikysenų ir taktikų. Analizuojant Mieželaičio kūrybos recepciją, atkuriant ne tik Lietuvos, bet ir sąjunginių Mieželaičio ryšių tinklą, remtasi archyvine medžiaga, žmonių, gyvenusių sovietiniu laikotarpiu, dabartiniais pasakojimais, publikuota ir nepublikuota ano laiko egodokumentika: memuarais, dienoraščiais, laiškais, istorikų, sociologų, kultūrologų atliktais tyrimais. [Iš Pratarmės]Reikšminiai žodžiai: Eduardas Mieželaitis; Sovietmetis; Poezija; Eduardas Mieželaitis; Soviet time; Poetry.

EN[...] The position of the author of the monograph regarding the importance of the modernist period of Mieželaitis s creative work is not a matter-of-course: even in Soviet times, most of Mieželaitis s colleagues-writers (especially those of the older generation) were more in favour of his early neo-romantic work. They recognised his lyrical talent without reservations and considered the collection Mano lakštingala (My Nightingale, 1956) its climax. It seems that even today the reception of the poet’s work supports this position (the popularity of some of his poetry collections and the regulations of the Mieželaitis Prize are indicative of it). This is not because of the traditional form of poetry that is familiar to the reader, but also because of his ideologically tainted image associated with Žmogus: it still overshadows his later books that were less ideologically engaged. This is precisely what even today hinders the appreciation of the value of Mieželaitis s work of the Soviet period and its significance for the Lithuanian modernists of later generations (Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Vytautas Bložė, and others). It was these authors who came to ‘defend’ Mieželaitis after Lithuania had re-established its independence and who highlighted his pioneering merit in the modernisation of Soviet Lithuanian poetry [...]. [From the publication]