De Greimas à Jacques Geninasca. Pour une sémiotique de la parole

LTAlgirdas Julius Greimas ir Jacques’as Geninasca pirmą kartą susitiko Italijoje, Urbine, 1968 m. vasarą. [...] Šis susitikimas paženklino jų draugišką bendradarbiavimą, trukusį pirmuosius dvidešimt penkerius su Greimo vardu siejamos semiotinės teorijos gyvavimo metus. Greimą ir Geninasca, sutarusius dėl keleto pamatinių epistemologinių principų, siejo pasitikėjimu grįsta bendrystė, kuria nebuvo suabejota net tada, kai 8 dešimtmečio pradžioje iškilo nesutarimų dėl daugelio esminių teorijos punktų. Visgi Geninasca, būdamas nevaržomo ir nepriklausomo temperamento, labai greitai atsiskyrė nuo „Paryžiaus mokyklos“: jam nepatiko, kad šis ratelis veikė klano principu ir turėjo polinkį Greimo mąstymą supaprastinti iki savotiškos semiotinės doxa. Tęsdami Ferdinando de Saussure'o, Louiso Hjelmslevo, Émile’io Benve- niste'o ir Claude'o Lévi-Strausso tradiciją, Greimas ir Geninasca taip pat įsivaizdavo semiotikos teorijos tikslą - modeliuoti prasmės gamybą ir pagavą valdančius mechanizmus. Besipriešindami Charleso Sanderso Peirce'o įkvėptai referencinio ženklo semiotikai, abu mokslininkai gynė reikšminių visetų semiotiką, kuri reikšmės konstravimą pajungia analizei. Ši analizė vyksta šiapus ženklų - ten, kur ženklai artikuliuoja diferencinius skirtumus, kurie formuoja santykių tinklus; kartu ji vyksta anapus ženklų - ten, kur suformuojami diskursiniai pasakymai. Tad svarbiausia laikoma santykio sąvoka, esanti pačiame Greimo ir Geninasca gintų pamatinių epistemologinių principų centre. [Iš teksto knygoje "Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos", p. 531]Reikšminiai žodžiai: Algirdas Julius Greimas; Jacques Geninasca; Teksto prasmė; Prasmės suvokimas; Estetinis diskursas; Kalbos semiotika; Analizės procedūros; Diskursyvi praktika; Nuoseklumo strategija; Išraiškos; Racionalumas; Algirdas Julius Greimas; Jacques’as Geninasca; Semiotic; Aesthetic discourse; Expressions; Meaning perception; Textual meaning; Language semiotics.