Privačioji Greimo semiotika

LTVienam iš struktūralizmo korifėjų pačiame struktūralizmo apogėjuje dar prieš penkis dešimtmečius paskelbus autoriaus mirtį, kalbėti apie kito didžiojo struktūralisto, vieno iš to apogėjaus kaltininkų, „privačiąją“ semiotiką jo gimimo šimtųjų metinių proga gali pasirodyti kone absurdiška: lyg žadėtum sugrįžti į „autoriaus mirties“ dar nepažįstančių sąmonę ir atrasti „tikrąją“ autoriaus kūrybos tekste užrašytų idėjų reikšmę to teksto užribyje - autoriaus asmeninio, „privataus“ gyvenimo zonoje. Išties mintį ieškoti tokios semiotikos įkvėpė privačiausi Greimo tekstai - prieš dešimtį metų išleista jo korespondencija su Aleksandra Fledžinskaite-Kašubiene. Ji taip ir išliko šios studijos epicentru, tačiau laiškuose Aleksandrai išsakomų Greimo patirčių ir refleksijų egzistencinis ir filosofinis turinys pareikalavo plėsti tyrimų lauką, kol jų akiratis aprėpė visą rašytinį Greimo palikimą, o jame ryškėjanti „privačioji semiotika“ pasirodė buvusi visų jo veiklų varomoji jėga ir jo pasaulėžiūrą bei mąstyseną centruojanti ašis. Ji išties iškyla kaip ne-mir- ties - gyvenimo - semiotika, kuri form(ul)uojasi per pastangą įprasminti savo būtį įrašant ją į kultūros užduodamas žmogaus saviraiškos ir savimonės formas - arba, kaip paties Greimo skatinami įpratome sakyti, sociokultūrines reikšmių sistemas. Tai bendros, kultūrinės bendruomenės priimtos ir bendruomeniškai palaikomos, formos; tačiau pastanga į jas įrašyti savo gyvenimą ir taip jį įprasminti yra asmeniška pagal apibrėžimą, nes tai pirmiausia kiekvieno žmogaus individuali pastanga ir asmeninis reikalas, ar būtent šią pastangą laikyti savo gyvenimą organizuojančia ašimi ir kaip būtent ją įgyvendinti. [Iš teksto, p. 231]Reikšminiai žodžiai: Semiotika; Algirdas Julius Greimas; Semiotic; Algirdas Julius Greimas.