Atitikmenų ekvivalentiškumo problema paraleliniuose XVII a. žodynuose

LTStraipsnyje tiriami XVII a. Mažosios Lietuvos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Latvijos paraleliniai žodynai: rankraštinis anoniminis Lexicon Lithuanicum (XVII a. pab.) ir Georgo Mancelio Lettus (1638) bei Konstantino Sirvydo Dictionarium trium linguarum (1642) ir Georgo Elgerio Dictionarium Polono-Latino-Lottauicum (1683). Pasirinkti du dvikalbiai vokiečių–lietuvių resp. latvių kalbų ir du trikalbiai lenkų–lotynų–lietuvių resp. latvių kalbų žodynai. Siekiama ištirti lietuvių ir latvių kalbų atitikmenų ekvivalentiškumą XVII a. paraleliniuose žodynuose, t. y. atskleisti, kiek ir ar atspindima kitos kalbos antraštinio žodžio (žodžio junginio) reikšmė. Įgyvendinant užsibrėžtą tikslą, straipsnyje nustatoma, kokie atitikmenys (dariniai, adaptuoti skoliniai, perifrazės, sinonimai) parenkami, t. y. atkreipiamas dėmesys į formaliąją atitikmenų raišką. Jei ekvivalentų pateikiama daugiau, tiriami sisteminiai santykiai tarp jų. Toliau bandoma skirti atitikmenų tipus pagal jais atskleidžiamą semantinį turinį: atitikmenys, atitinkantys ar iš dalies atitinkantys reikšmę; taip pat atitikmenys, kurie tik paaiškina pagrindinės kalbos žodžiu reiškiamą sąvoką. Semantinis atitikmenų turinys analizuojamas teminėmis grupėmis, siekiant atspindėti, kokias savas ir svetimas realijas įvardijančius žodžius įtraukė pirmųjų žodynų autoriai. Taip pat tiriama antraštinių žodžių (vokiečių, lenkų kalbų) įtaka lietuvių ir latvių kalbų atitikmenims bei lietuviškų ir latviškų atitikmenų paraleliniuose žodynuose panašumai bei skirtumai verčiant tuos pačius kitų kalbų (vokiečių ir lenkų) antraštinius žodžius ar frazes. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Ekvivalentiškumas; Formalioji raiška; Latvių kalba,; Paraleliniai žodynai; Semantinis turinys; Senoji raštija; Latvian language; Dictionaries.

ENThis paper deals with the parallel dictionaries of the 17th century Minor Lithuania, the Grand Duchy of Lithuania and Latvia: the anonymous manuscript Lexicon Lithuanicum (late 17th century) and Georg Mancelis’s Lettus (1638) as well as Konstantinas Sirvydas’s Dictionarium trium lingvarum (1642) and Georg Elger’s Dictionarium Polono-Latino- Lottauicum (1683). Two bilingual German-Lithuanian resp. Latvian language and two trilingual Polish-Latin-Lithuanian resp. Latvian language dictionaries were chosen for the research. The aim of this study is to investigate the equivalence of Lithuanian and Latvian correspondences in the parallel dictionaries of the 17th century, i.e., to reveal how the meaning of the headword (compound word) is reflected in each different language. In order to achieve this aim, the paper identifies what kinds of equivalents (derivatives, adapted loanwords, periphery) are chosen – in other words, the attention is drawn to the formal expression of equivalence. If the number of equivalents is increased, the systematic relations among them are investigated (loanword – native word, neologism – descriptive compound, several synonyms etc.).Next, the types of equivalents are defined according to their revealed semantic content: the equivalents corresponding or partially corresponding to the meaning as well as the equivalents that only explain the concept expressed by the word of the main language. The semantic content of the equivalents is analyzed based on thematic groups: (a) the names of persons; (b) the names of things; (c) the names of animals and plants; (d) place names; (e) names for a specific period of time; (f) food names; (g) the names of diseases. Later on, the influence of the headwords (German, Polish) on the correspondences of Lithuanian and Latvian is studied. The following step is to analyze the similarities and differences between the Lithuanian and Latvian equivalents in the parallel dictionaries when the same headwords or phrases are translated from German and Polish. It is quite clear that both the established loanwords and neologisms are chosen as equivalents in the researched dictionaries. Once the loanword has become established, it is taken as an equivalent and is regarded as the most relevant indicator of meaning. When a new reality and its translation are not known, a neologism is being created, the synonyms of the wider meaning are given or the meaning is described in a descriptive way. Foreign realities are often translated in a descriptive way by distinguishing an important semantic attribute. Lexicographers perceived the multiplicity of word meaning but did not always provide formal indicators. [From the publication]