Lietuvių tautinis atgimimas ir švietimas Vilniaus krašte
LTLietuvių visuomeninės ir politinės kovos už nepriklausomybę centru jau nuo amžiaus pradžios tapo istorinė Lietuvos sostinė Vilnius. Pagrindinės nuostatos, kuriomis toje kovoje vadovavosi lietuvių inteligentija, buvo išlaikyti gimtąją kalbą ir šviesti tautą. Suvokta, kad be šių būtinų dalykų siekti Lietuvos nepriklausomybės neįmanoma - pirmiausia reikėjo atgaivinti lietuvių tautinį sąmoningumą ir suvienyti tautiečius darbuotis Lietuvos ateities labui. Daugiausia nerimo kėlė stipriai nutautėję Vilniaus gubernijoje gyvenantys lietuviai. O ir pačiame Vilniuje anuomet lietuvių būta ne taip jau daug. Todėl čia pradėję kurtis pirmieji inteligentai iškėlė sau užduotį atlietuvinti Vilnių. Mieste gausėjant tautiečių, ilgainiui jie sudarė veiklią Vilniaus lietuvių bendruomenę, kuri ėmė steigti labdaros, kultūrines, švietimo ir mokslo draugijas, laikraščius, chorus, atidarė pirmąsias lietuviškas mokyklas, rengė vaidinimus ir koncertus, kovojo dėl lietuvių kalbos įvedimo Vilniaus krašto bažnyčiose. Tokiu būdu skleidžiama lietuvybė pasiekdavo vis daugiau žmonių, kurie susiprasdavo esą lietuviai, galintys ginti savo teises. Lietuvių tautinis atgimimas Vilniuje ir visame krašte įgavo vis platesnį užmojį. Tai liudija ne tik tuometinė spauda, amžininkų atsiminimai, dokumentai ar renginių afišos, bet ir istorinės fotografijos, kuriose įamžintos lietuvių kultūrinio, politinio ir visuomeninio gyvenimo akimirkos, istoriniai įvykiai, jų dalyviai, taip pat pedagogai, švietimo įstaigų Vilniaus krašte organizatoriai, gimnazijų ir mokyklų vaizdai.Daugelio fotografijų autoriai - Aleksandras Jurašaitis ir jo duktė Aleksandra Jurašaitytė. Juos pelnytai galima vadinti lietuvių tautinio atgimimo Vilniuje metraštininkais. Prie tautinio atgimimo kronikos kūrimo yra prisidėję ir kiti vilniečiai fotografai - Jonas Strazdas, Bronislovas Miedzionis, Jonas Demkus, Antanas Atroška, A. Šalkauskas. Nors kai kurios fotografijos jau buvo skelbtos įvairiuose leidiniuose, periodinėje spaudoje, eksponuotos parodose, paskleistos internete, bet dar nemažai įdomių to laikotarpio nuotraukų saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje, pavyko jų rasti ir kitose paveldo saugyklose. Tai paskatino Lietuvos šimtmečio proga parengti dviejų dalių fotografijų ir dokumentų leidinį Lietuvių tautinis atgimimas ir švietimas Vilniaus krašte. Jame pateikiama vaizdų panorama, nušviečianti istorinius, politinius ir kultūrinius įvykius, susijusius su mūsų tautos kova už nepriklausomą Lietuvos valstybę ir jos sostinę Vilnių.Antroji leidinio Lietuvių tautinis atgimimas ir švietimas Vilniaus krašte dalis skirta Vilniaus krašto lietuvių švietimo istorijai. Knygoje publikuojami lietuviškų švietimo įstaigų, veikusių Lenkijos okupuotoje teritorijoje, dokumentai ir fotografijos. Jose įamžinti Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos, taip pat vienintelės provincijoje įsteigtos lietuviškos Švenčionių gimnazijos, „Ryto" draugijos išlaikomų kaimo mokyklų ir skaityklų vaizdai, užfiksuotos mokytojų veiklos ir gyvenimo akimirkos. Ši ikonografinė medžiaga - svarbus vaizdinis ir istorinis dokumentas tyrinėjimams, liudijantis apie sudėtingą lietuvių švietimo padėtį Rytų Lietuvoje. Vilniaus krašto lietuviai buvo priversti dėti daug pastangų, kad išsaugotų gimtąją kalbą, ja galėtų mokyti savo vaikus lietuviškose mokyklose, turėtų savo spaudą ir puoselėtų tautinę kultūrą. Okupacinė valdžia teisėtiems lietuviškų žemių šeimininkams neleido plėtoti tautinės mokyklos pagrindu grįstos švietimo sistemos, steigti lietuviškų mokyklų, kitų švietimo įstaigų, ji net dvidešimt metų šiame krašte vykdė nutautinimo politiką. Nepaklusdami tokiai prievartai, Vilniaus ir Vilniaus krašto lietuviai, palaikomi inteligentijos - mokytojų, kunigų, tautinių, katalikiškų draugijų ir įvairių visuomeninių organizacijų lyderių, noriai dalyvavo švietėjiškoje veikloje. Kaimuose buvo steigiamos lietuviškos mokyklos, įvairios švietimo organizacijos vienijo ir skatino tautiečius nepamiršti gimtosios kalbos, siekti laisvės ir pilietinių teisių. Tuometinėmis sąlygomis Vilniaus krašto lietuvių pasirinktas švietimo kelias buvo itin reikšmingas ir bene vienintelis įmanomas politinės kovos būdas bei siekis, išreiškiantis prigimtinę teisę kalbėti gimtąja kalba ir gyventi savo gimtojoje žemėje. [Iš Pratarmės]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos nepriklausomybės atgavimas; Vilniaus kraštas; Lietuviai Vilniaus krašte; Švietimas gimtąja kalba; Vilniaus gimnazija; Švenčionių gimnazija; "Ryto" draugija; Nutautinimas; Represijos; Restoration of Lithuanian independence; Vilnius district; Lithuanians in Vilnius district; Education in mother tongue; Vilnius gymnasium; Svencioniai gymnasium; Rytas society; Denationalization; Repressions.
ENThe historical capital of Lithuania became the centre of the social and political struggle for independence. The main goals of Lithuanian intellectuals were preserving the native language and educating the nation. Cultured society realised that it was impossible to seek independence without these two things, as first of all, national self-consciousness had to be awakened, and Lithuanians had to be united and inspired to work for the benefit of the country's future. The cause of the greatest concern was nationally assimilated Lithuanians living in the Vilnius Governorate. In Vilnius itself the number of Lithuanians was not very large. The intellectuals who had settled there set an objective for themselves to make Vilnius Lithuanian again. As the number of Lithuanians in the city grew, they formed an active community and started establishing charitable, cultural, educational and scientific societies, newspapers and choirs, opened the first Lithuanian schools, held performances and concerts, and campaigned for the use of the Lithuanian language in the churches of the Vilnius region. The scale of the Lithuanian national revival in Vilnius and the entire country was expanding. It can be seen not only from the Lithuanian press of that time, memories of contemporaries, documents or posters of events, but also from historical photographs capturing various moments of Lithuanian cultural, political and social life, historical events, their participants, teachers, founders of educational institutions in the Vilnius region, and views of gymnasi¬ums and schools.The authors of a large number of these photographs are Aleksandras Jurašaitis and his daughter Aleksandra Jurašaitytė, who can be rightfully called the chroniclers of the Lithu¬anian national revival in Vilnius. Other Vilnius-based photographs - Jonas Strazdas, Bronislovas Miedzionis, Jonas Demkus, Antanas Atroška and A. Saikauskas - also contributed to creating the chronicle of the Lithuanian national revival. Though some photographs by the above-mentioned photographers have been published in various publications and the periodical press, were shown in exhibitions and appeared on the internet, quite a large number of interesting unseen photographs from that period have been found in the collections of Lithuanian museums, archives and libraries. The two-volume publication of photographs and documents The Lithuanian National Revival and Education in the Vilnius Region dedicated to the centenary of the state presents a panorama of images of historical, political and cultural events related to the struggle of the Lithuanian nation for the independent state and its capital Vilnius.The second part of the publication The Lithuanian National Revival and Education in the Vilnius Region is devoted to the history of Lithuanian education in the Vilnius region. The book includes documents and photographs of Lithuanian educational institutions that operated in the territory occupied by Poland in 1920-1939. They show the views of Vytautas Magnus Gymnasium in Vilnius, the only Lithuanian gymnasium founded in the province in Švenčionys, village schools and reading rooms supported by the Rytas Society, and glimpses of teachers' activity and life. This iconographic material is an important visual and historical document testifying to the complicated situation of Lithuanian education in East Lithuania. Having found themselves under the rule of a new occupier, the Lithuanians of the Vilnius region had to put much effort to retain their native language and to be able to teach their children in that language in Lithuanian schools, to have their own press and to foster their national culture. The occupational authorities did not grant the rightful owners of the Lithuanian lands any political and civil rights, and did not allow them to develop an educational system based on national schools, to found Lithuanian schools and other educational institutions. On the contrary, they implemented the policy of national assimilation for twenty years in that region. The defiant Lithuanians of Vilnius and the Vilnius region, supported by intellectuals - teachers, priests, national and Catholic societies and the leaders of various public organisations, - eagerly participated in educational activity. Lithuanian schools were founded in villages, various educational organisations rallied Lithuanians and encouraged them not to forget their native language and seek freedom and civil rights. In the conditions of the time, the way of education chosen by the Lithuanians of the Vilnius region had great importanc. [From the publication]
