[Manifestuojanti Klėja : istorikai ir istorika Lietuvoje 1883-1940 metais] : recenzija

LTIstorikų rašymas apie save pačius kai kam gali atrodyti savitikslis. Dažnam gali kilti klausimas, kurgi „nauda visuomenei“, kai vieni istorikai pasakoja, ką prieš daugelį metų veikė kiti jų amato kolegos? Tačiau istorikų vaidmuo tuomet, kai interneto, radijo ir televizijos dar nebuvo, o žmonės apie praeitį sužinodavo daugiausia iš knygų ir pasakojimų, buvo gerokai reikšmingesnis nei dabar. Tai jie pateikdavo atsakymus į klausimus, kas aš esu ir kas esame mes. Štai kodėl gilinimasis į praeityje dirbusių istorikų kūrybą ir praktikas dažnai turi kur kas gilesnę nei vien genealoginės iškylos prasmę. Jis padeda suvokti, kokias praeities suvokimo galimybes turėjo tie, kurie tuos istorikus skaitė. Taigi daugiau sužinome apie praeityje gyvenusių žmonių pasaulėvaizdį, prisiliečiame prie diskurso, sampratų ir kultūros istorijos. Sykiu istorikų veiklos praeityje tyrimas gali padėti plačiau pažinti visuomenę, kurioje tie istorikai dirbo, joje funkcionavusią žinių transfero, sklaidos, profesionalų bendruomenės formavimosi ir toje bendruomenėje galiojusių „savų taisyklių“ logiką. Aurelijaus Giedos knyga kaip tik ir yra vienas retų darbų, kurie leidžia pažvelgti į Lietuvoje dirbusius istorikus ir čia besiformavusią istorijos discipliną. [...]. [Iš teksto, p. 383]Reikšminiai žodžiai: Istoriografija; Istorikai; Historiography; Historians.