LTStraipsnio tikslas – vertimo metodo požiūriu palyginti pirmųjų protestantiškų Biblijos vertimų į lietuvių ir lenkų kalbas fragmentus. Straipsnyje glaustai aptariamas dviejų pagrindinių vertimo metodų – ad verbum (pažodinis, filologinis) ir ad sensum (pamintinis, įkvėptas) taikymas Septuagintoje, Vulgatoje, svarbiausiuose Viduramžių ir Humanistinio bei Reformacijos laikotarpio Šventojo Rašto vertimuose. Plačiau pristatomi protestantų parengti vertimai. Tiriamojoje straipsnio dalyje su Šventojo Rašto originalo kalbomis lyginami Bretkūno, Chylinskio, Brastos ir Gdansko Biblijų vertimai bei jų vertimo šaltinių (Liuterio ir Generalinių luomų Biblijos) fragmentai, į lyginimą įtrauktos ir atitinkamos Vulgatos eilutės. Lyginimui parinktos tokios Biblijos vietos, kurias dėl originalo kalbos ypatumų buvo sunku išversti, o vertėjai buvo priversti arba tvirtai laikytis originalo, arba stengtis graikiško ar hebrajiško originalo mintį perteikti vertimo kalbos priemonėmis. Daugiausia tai specifiniai hebrajų ar graikų kalbų sintaksiniai junginiai ir idiomos. Lyginant žiūrėta, kurie vertėjai siekė išsaugoti graikiško ir hebrajiško originalo konstrukcijas, o kurie jų vengė, stengėsi nekartoti tik gramatinę funkciją atliekančių leksinių vienetų, ieškojo idiominių, vertimo kalbai įprastų raiškos būdų; komentuojama, kokie motyvai vertė rinktis vieną ar kitą vertimo strategiją. Apibendrinant išvedamos vertimo metodo pasirinkimo tendencijos, lyginimo rezultatai susiejami su pirmojoje straipsnio dalyje aptartomis socialinėmis ir kultūrinėmis tiriamų vertimų parengimo aplinkybėmis. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Bretkūno Biblija; Brastos Biblija; Gdansko Biblija; Chylinskio Biblija; Biblijos vertimo metodai; Protestantiški Biblijos vertimai; Bible by Bretkūnas; Bible by Chylinski; Bible of Brześć; Bible of Gdańsk; Translation; Polish Protestant bibles.
ENThe aim of the article is to examine translation methods underlying the earliest Protestant versions of the Bible in Polish and Lithuanian on the basis of a comparative analysis of selected fragments. The article focuses on two basic approaches to Bible translating, viz., the ad verbum and the ad sensum methods, as seen in the Septuagint, the Vulgate, and the most influential Bible translations of the Middle Ages and Renaissance. Special attention is paid to the Protestant versions. In the analytical part of the article, we compare fragments from Bretkūnas’ and Chylinskis’ versions, as well from the Brześć and Gdańsk Bibles with the original texts and with the sources of direct translation (Luther’s Bible and the Dutch States Bible), with a side glance at the Vulgate. For comparison, we have singled out a number of places that were difficult to translate due to specific linguistic features of the original texts, so that the translators were faced with the alternative of either sticking to the letter of the Hebrew or Greek text or attempting to render its sense using the resources of the target language. In most instances, characteristically Hebrew or Greek syntactic constructions or idioms were involved. We show that some translators sought to preserve the constructions of the Hebrew or Greek original, whereas others avoided them, leaving out the elements that performed a purely grammatical function in the original languages and searched for idiomatic means of expression commonly used in the target language. We also speculate on the motives that could have induced the translators to select one translation strategy or the other. In the concluding part, we seek to discern the guiding principles determining the choice of a translation method and to link them to the social and cultural circumstances attending the preparation of the Bible versions discussed here as outlined in the introductory part of the article. [From the publication]