Lietuvos dailės gyvenimas ir institucijų kaita: sovietmečio pabaiga-nepriklausomybės pradžia

LT[...] šioje monografijoje siekiama atskleisti lietuvių dailės gyvenimo ypatumus institucijų kaitos požiūriu, aprėpiant tiek sovietmečio tradicijų tąsą, tiek ir naujus reiškinius istorinio lūžio metu - XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoj e-dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Įvairūs procesai analizuojami remiantis pagrindinių tiriamo laikotarpio valstybinės ir visuomeninės Lietuvos dailės institucijų (arba organizacijų) - VDA ir LDS - reorganizacijos istorija, todėl jos šiame tyrime vadinamos centrinėmis. Institucijų veiklą stengiamasi traktuoti kaip įvairiais ryšiais susijusių vientiso meninio gyvenimo grandžių, tokiu būdu analizuojama, kokias pozicijas kintančiame lauke užėmė tradicinės centrinės institucijos ir kaip reiškėsi jų santykis su politiniu lauku bei naujomis institucijomis. Monografijos pirmoji dalis „Politinis atgimimas ir dailės institucijų autonomijos siekiai devintojo dešimtmečio pabaigoje“ labiau siejama su paskutiniais sovietiniais metais ir politinėmis kultūrinio lauko aktualijomis; antroji dalis „Dailės institucijos nepriklausomoje valstybėje“ - su nepriklausomybės laikotarpio pradžia ir autonomiškomis meninėmis aspiracijomis. Skirtingus institucinės veiklos aspektus ir skirtingus chronologinius metus apimančiuose skyriuose tiriama reorganizacijos metu vykusi centrinių institucijų vadovų bei neformalių lyderių kaita; šių institucijų atstovų tarpusavio santykių reikšmė; išspręstos ir naujai iškilusios vidinės centrinių institucijų administravimo, struktūros problemos; centrinių struktūrų bei mažiau formalių grupių santykiai; grupinių alternatyvų reikšmė reorganizacijos procesams. Taip pat socialiniu aspektu aprašomi institucinės alternatyvos (opozicijos) reiškiniai, analizuojami legitimacijos meniniame lauke būdai. [Iš Įvado, p. 21]

ENThis publication explores the process of transformation occurring in the Lithuanian artistic life, beginning with the decline of Soviet totalitarian regulations for artistic activity and the shaping of an autonomous art field in the late 1980s and early 1990s. The research undertakes to detail the particularities of the Lithuanian art life in terms of institutional change inclusive of both, the continuation of Soviet traditions and the emergent new phenomena. The analysis of these processes was based on the reorganizational history of two key Lithuanian art institutions of the period - Vilnius Academy of Arts and the Lithuanian Artists’ Association. The book embraces some aspects of art politics and deals with the specific historical circumstances of changes experienced by art institutions. The book is provided with references to the documents and individual evaluations collected in the course of this work. The theoretical model of artistic life chosen for the purpose of the analysis as well as the detail of examination of accessible material, together with the historiographical principle of exposition, allows us to treat the local cultural issues as a complex microstructure. This helps to avoid the previously accepted “representational” history and to break away from a straightforward juxtaposition set as “the old versus a new system”. The beginning of the period under discussion is identified with the national-political revival, which started in the late 1980s, its end - with the consolidation of new art institutions and the changes that affected some of the less official aspects of artistic life in the mid-1990s. It is important to note that the processes of emancipation of Lithuanian art took place not according to the “Western model”.The centralized state control of culture, the consequences of communist ideology and the legitimation of exclusively traditional genres - followed by the collapse of the system of state commissions in the aftermath of regained independence - on top of the absence of any “natural” art market - such was the complex terrain where informal individual group or network initiatives started gaining ground. This book has adopted the concept of an “institution” as of the model of continuous activity in the art field. Naturally, some of the most “constant” models correspond with the official state administered structures. Yet certain rules of game were easily institutionalized by formally organizing activities according to certain conventions. Since this work is concerned with the disintegration of the former, Soviet, ideological apparatus, with the decay of totalitarian regulations and the creation of an autonomous artistic field, the notion of an “institution” does not exclusively apply to existing organizations, but embraces the “game modes” and the constantly-changing transitional artistic activity that strives for the legitimation in the arts field. The opposition between monopolistic, in their nature, organizations and the less formal artistic movements corresponds, in this case, to the conflict between the tendencies of centralization and decentralization. The book consists of the Introduction and two main sections (Section I, Political Revival and Attempts for Autonomy of Art Institutions at the End of the 1980s; Section II, Art Institutions of the Independent State), Conclusions and Appendices [...]. [From the book]