Tautinis kultūrinis tapatumas sovietmečiu: dailininkų atvejis

LTStraipsnyje gilinamasi į dailininkų „tautinio kultūrinio identiteto“ sovietmečiu sampratą. Bandoma atsekti kiek ši sąvoka ir / ar samprata egzistavo aktualiai sovietmečiu ir kaip ji pastiprinama ir / ar perkuriama antrosios Nepriklausomybės laikotarpiu. Pažymėtina tai, kad „tautinis kultūrinis tapatumas“ sovietmečiu retrospektyviai tapatinamas su „vidinės rezistencijos“ kategorija. Net jei „vidinės rezistencijos“ reiškinys traktuotinas kaip tikrai egzistavęs sovietmečiu dailininkų tarpe, atkreipiamas dėmesys, jog ši sąvoka ir samprata paradoksaliai susilieja su sovietinės nomenklatūros elito atstovų atsiminimuose diegiama specifine „vidinės rezistencijos“, „mes dirbome Lietuvai“ koncepcija. Straipsnyje aptariami keletas reiškinių, kurie sovietmečio dailininkų tarpe buvo laikomi „vidinės rezistencijos“ ekvivalentu. Visų pirma tai „sovietinės tikrovės atmetimas“ kūryboje ir dažnai per dirbtuvių, kaip nepriklausomų erdvių, kultūrą, antra – orientavimasis į idealizuotą Vakarų kultūrą, ir trečia – tikros ir įsivaizduojamos projekcijos į tarpukario Lietuvą ir pagoniškąją kunigaikščių Lietuvą“. Viena vertus, šie „vidinės rezistencijos“ sandai egzistavo sovietmečiu ir iš tikrųjų įtakojo ano meto dailininkų mąstyseną, mentalitetą ir elgseną, kita vertus, nepaisant „vidinių“ iliuzijų ir svajonių, didžioji dalis sovietmečio dailininkų buvo integruoti į sovietinės kultūros sistemą ir tai integracijai nesipriešino. Tiesa, vėlyvuoju sovietmečiu pamažu niveliavosi tiek sovietinio režimo kontrolės mechanizmai ir ideologinis antstatas, tiek ir pati „vidinės rezistencijos“ samprata. Ji tapo vėl aktualia po antrosios Nepriklausomybės atgavimo, aktyviai perkuriant įvairius kultūrinius tapatumus. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Tautinis kultūrinis tapatumas; Sovietinė Lietuva; Dailininkai; Vidinė rezistencija; Kolaboracija; Praeities ir dabarties sampratos; Ideologija.