Vaižganto "Dėdės ir dėdienės" literatūros istorijoje, kine ir teatre
LTStraipsnyje, remiantis Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ literatūros istorijos, kino (Algimanto Dausos filmas „Tas prakeiktas nuolankumas“) ir teatro (Reginos Steponavičiūtės bei Gabrielės Tuminaitės spektakliai) recepcija, keliamas klausimas, koks Vaižganto apysakos skaitymo ir suvokimo kodas cirkuliuoja kultūros apyvartoje ir ar šį kodą veikė / veikia Dausos filmas ir Steponavičiūtės bei Tuminaitės spektakliai? Kitas straipsnyje keliamas klausimas susijęs su literatūros / kino / teatro tekstų ryšiais. Ir Dausos filmas, ir Steponavičiūtės bei Tuminaitės teatro spektakliai turi eksplicitines nuorodas į Vaižganto apysaką, lyg ir pripažindami šios apysakos pirminį, t. y. autorinį, statusą. Tačiau, nepaisant šio hierarchiją steigiančio santykio, ekranizacija ir teatro pastatymai, vykę skirtingais istoriniais-politiniais laikais, labiau paisė savojo laiko ideologinės specifikos, o ne į universalumą pretenduojančios aksiologinės apysakos plotmės (išimtį sudarytų Steponavičiūtės režisuotas spektaklis). Gal todėl ir šiandien nėra suformuotas „Dėdžių ir dėdienių“ skaitymo / suvokimo kodas, ko lyg ir reikalautų literatūros klasikos standartas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Vaižgantas; Literatūra; Teatras; Kinas; Recepcija; Kodas; Prasmė; Vaižgantas; Literature; Theatre; Cinema; Adaptation; Canon; Message.
ENIn the article, by combining several theoretical accesses (narratology, intermediality and hermeneutics), the author analyzes Uncles and Aunts (Dėdės ir dėdienės) – the long story by Vaižgantas which is accounted for literary classics, and also its theatre and cinema versions: the film That Cursed Humility (Tas prakeiktas nuolankumas) and two theatre productions of the same title. She raises the following questions: what kind of canon of reading and comprehending Vaižgantas’ story has been circulating in the culture circle, and how have the film and performances been affecting this canon? Another question in the article is related to the relations between literary / cinema / theater texts. Both the film and theatre performances have explicit references to the story by Vaižgantas, as if recognizing the original, or authorly, status of this story. However, in spite of the relationship establishing this hierarchy, the film version and theatre productions, which took place in different historical-political times, regarded the ideological specificity of their times rather than the axiological plane of the story that claims versatility (except the production directed by Regina Steponavičiūtė). Perhaps, that is why today there is still no solid canon of reading / comprehending Uncles and Aunts, which would be required by the literary classics standard. On the one hand, this proves the openness and versatility of the messages of the story by Vaižgantas, which is strongly related to the specificities of a certain period of time – the serfdom. On the other hand, this once again questions the concept of dialogue proposed by adaptation theories, on the basis of which the artistic hierarchy should be rejected and the cinema / theatre text perceived independently. [From the publication]
