Between the East and the West: comparative culturological features of Max Scheler’s sociology of knowledge

LTStraipsnyje pradedama glausta įžanga apie Maxo Schelerio pastangas pokantinėje pažinimo teorijoje atkurti epistemologinį pliuralizmą, kuris artimesnis kultūrinių mąstymo tradicijų įvairovei, o ne suvisuotintam europiniam apšvietos racionalizmui. Toliau aptariami tie Schelerio žinojimo sociologijos skyriai, kuriuose išnyra Rytų–Vakarų intelektinių sąveikų klausimai. Nagrinėjamos istoriškai susiklosčiusių rytietiškų ir vakarietiškų metafizinių pasaulėžiūrų skirtybės, kartu būdai, kuriais kultūrinė- socialinė vieno ir kito civilizacinio regiono aplinka lėmė šias skirtybes. Parodoma, kaip atskiros kultūros etas vienas mąstymo formas skatina, o kitas slopina. Aptariamos konkrečios Rytų ir Vakarų dvasinio ir medžiaginio suartėjimo perspektyvos, būdai, kuriais abu civilizaciniai židiniai vienas kitą gali praturtinti. Straipsnis baigiamas keliomis kritinėmis pastabomis, kurių pagrindinė – kalbinių hermeneutinių kliūčių, kurias Rytų–Vakarų dialogas neišvengiami privaląs įvardyti ir įveikti, nutylėjimas. [Leidėjo santrauka]Reikšminiai žodžiai: Rytai; Vakarai; Tarpkultūrinė hermeneutika; Lyginamoji filosofija; Žinojimo sociologija; East; West; Intercultural hermeneutics; Comparative philosophy; Sociology of knowledge.

ENThe article begins with a brief introduction to Max Scheler’s efforts to re-establish a kind of epistemological pluralism in the post-Kantian theory of knowledge as better accommodating the factual diversity of cultural thought traditions than the universalized European rationalism of the Enlightenment. The article goes not to discuss those parts of the Schelerian sociology of knowledge where questions of East–West intellectual interactions come to the forefront. Differences of historical metaphysical world-views are described along with the ways in which those differences had been conditioned by the cultural-social environments of one or the other civilizational region. It is shown how a particular cultural ethos may and does foster some forms of thinking while discouraging others. Some specific and practical prospects of the mutual complementarity of the East and the West, also the ways in which one civilizational center may enrich the other are suggested. The article ends with several critical remarks the main of which is that, in his sociology of knowledge, Scheler avoids discussing the linguistic and hermeneutical obstacles the East–West dialog is bound to face, enunciate, and eventually solve if it is to make any progress beyond its initial stages of enthusiasm. [From the publication]