Janinos Degutytės poezijos socialumas

LTJanina Degutytė (1929–1990) į lietuvių literatūros istoriją yra įėjusi kaip poetė, kurios pasaulėvaizdyje vyrauja intymus asmens ir pasaulio, žmogaus ir gamtos santykis, vėlyvojoje poezijoje – asmeninės gyvenimo istorijos sąlygotas dramatizmas. Ar apie tokią asmeninę lyriką galima kalbėti kaip apie socialią, ar įmanoma joje ieškoti poetės kūrybos laiko – sovietmečio – problemų, konfliktų, vaizduotės įspaudo? Postūmiu ir tyrimo teorine atrama tapo Theodoro Adorno straipsnis „Apie lyrinę poeziją ir visuomenę“. Adorno aprašytos lyrinės poezijos socialumo prielaidos laikomos pirmuoju, abstrakčiausiu socialumo sluoksniu. Kiti du Degutytės lyrikos socialumo sluoksniai aptinkami atliekant sociokritinę analizę, lyginant oficialų sovietmečio diskursą ir poetinį tekstą, stebint, kokiais būdais poezija reaguoja į sociolektinę sovietmečio situaciją. Antruoju socialumo sluoksniu laikomi sovietinio diskurso pėdsakai eilėraštyje, trečiuoju – eilėraščio sakymo situacija, kurios pagrindas – intymus kreipimasis į kitą. Sovietmečio skaitytojo ji buvo suvokta kaip alternatyva sovietinei retorikai. Vėlyvojoje poezijoje drauge su dramatiška motinos – dukters santykio refleksija sustiprėja socialinio jautrumo tema, pastanga suteikti balsą visuomenės nebyliesiems. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Janina Degutytė; Lyrinė poezija; Sociokritika; Sociolektinė situacija; Sovietmečio literatūra; Theodor Adorno; Janina Degutytė; Lyrical poetry; Sociocriticism; Sociolectic situation; Soviet-era literature; Theodor Adorno.

ENJanina Degutytė (1929–1990) has gone down the history of Lithuanian literature as a poet who has continued the lyrical and neo-romantic tradition of Salomėja Nėris (1904–1944), whose worldview is dominated by the intimate relationship between the individual and the world, humans and nature, and, in late poetry, the dramatics resulting from her personal life story. The article raises the questions of whether one could consider such personal lyrical poetry as sociable, or whether it is possible to examine for the seal of problems, conflicts, and imagination characteristic of the period when Degutytė created her works – the Soviet era. The stimulus and theoretical basis for this research was Theodor Adorno’s article On Lyric Poetry and Society. Social assumptions for lyrical poetry, as described by Adorno, are considered the first and most abstract layer of sociability. The author discovers the other two layers of sociability of Degutytė’s lyrical poetry by doing sociocritical analysis, where she compares the official Soviet discourse with the poetic text by observing the ways in which poetry reacts to the sociolectic situation of the Soviet era.She considers the second layer of sociability to be the traces of the Soviet discourse in a poem, such as the speaker’s enthusiasm, maximalism, cosmic perspective of the living world, and the contraposition of spirituality and materiality. The third layer is considered to be the very situation of reciting the poetry, whose basis is an intimate appeal to the other. The Soviet reader perceived it as an alternative to Soviet rhetoric. In her late poetry, along with the dramatic reflection on the relationship between mother and daughter, the poet develops the theme of social sensitivity, and intensifies her effort to give voice to the mutes of society. [From the publication]