Voluinietiškos Lietuvos užsienio politikos krypties formavimasis (iki Mindaugo mirties 1263 m.)

LTValstybės susidarymo išvakarėse grobio ieškančios lietuvių kariaunos, jų vadai potencialiai negalėjo formuluoti rimtesnės užsienio politikos programos ar politikos krypčių, išskyrus vadinamąją kariaunų politiką, kaip pradinį lietuvių politikos variantą. Kviesdami lietuvių kariaunas savo vidinėms problemoms spręsti, rusų kunigaikščiai jomis manipuliavo, ypač – Haličas Voluinė. 1219 m. lietuvių kunigaikščių kariaunas, atverdamas jiems grobio galimybes Lenkijoje (t. y. Krokuvos kunigaikštystėje), savo politiniams interesams pajungė jos kunigaikštis Danilas Romanovičius. Jo santykiai su stipriausia lietuvių žemių kunigaikščių gimine, vėliau – su galinguoju Mindaugu buvo svarbiausias politinius Lietuvos valstybės elgesio principus pietų kryptimi formavęs veiksnys. Mindaugo ir Danilo santykiai ėmė šalti po to, kai lietuviai XIII a. 5-to dešimtm. pirmoje pusėje įsitvirtino rusiškuose Nemuno aukštupio mietuose. Įtampos nepanaikino abu monarchus suartinę ketinimai pasidalinti ir užkariauti jotvingių žemes maždaug 1248 m. Netrukus Danilas atvirai ėmėsi stumti Mindaugą iš valdžios, įsimaišydamas į konfliktą pastarojo giminėje. 1254 m. sutartimi Mindaugas jam padarė teritorinių nuolaidų Haličui-Voluinei. Kai politinė 1254 m. sutarties sistema subyrėjo po bendro Burundajaus vadovaujamų totorių ir HVK kariuomenės 1259 m. žygio į Lietuvos ir Nalšios žemes, Mindaugas ėmė keisti savo užsienio politikos strategiją – pradeda naują konfliktą su HVK ir užmezga draugystę su Naugardo žeme. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos valstybė; Haličo-Voluinės kunigaikštystė; Gedvydas; Vaišelga, ?-1269 (Vaišvilkas); Romanovičius, Danilas; Jotvingiai; Livonijos ordinas; Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland).

ENAs the Lithuanian state was forming, warring bands and their warlords, who were primarily bent on pillaging, were not ion a position to form a sophisticated foreign policy or political direction. The Russian dukes who employed Lithuanian war bands to help solve their internal problems were eager to manipulate them, especially in Galicia-Volhynia. In 1219 the Duke of Cracow, Danilas Romanovičius, employed the war bands of some Lithuanian dukes for his own political interests by opening up for them the possibility of pillaging in Poland (i.e. in the Duchy of Cracow). His dealings with the strongest Lithuanian noble clans, and subsequently with the powerful Mindaugas, were the strongest factor in forming the Lithuanian state’s political action principles in relation to the South. Relations between Mindaugas and Danilas cooled after the 1240s, when the Lithuanians fortified their positions in the upper basin of the Nemunas. Tension between them did not diminish even after 1248 when they planned jointly to conquer and divide Yatvingian lands. After a while Danilas started to openly strive to oust Mindaugas from power by taking sides with some of Mindaugas’ relatives in a power struggle within their family. In a treaty of 1254 Mindaugas made some territorial concessions to Danilas in Galicia-Volhynia. The combined onslaught of Tatars led by Burunday and the troops of Galicia-Volhynia into Lithuania and the land of Nalšia in 1259 brought to an end the political agreement of the treaty of 1254. Mindaugas began to change his political strategy by starting a new conflict with Galicia-Volhynia establishing friendly terms with the land of Novgorod.