LTŠiame straipsnyje siekiama aptarti iliuzijos sampratą klasikinėje Indijos filosofijoje ir atskleisti skirtingas jos suvokimo perspektyvas tiek percepcinėje, tiek ir metafizinėje plotmėse. Bandoma atsakyti į klausimus: kokią vietą bendroje indų pažinimo teorijos (pramān. a-śāstra) schemoje užima iliuzijų (viparyaya, bhrānti, vibhrānti, adhyāsa, bhrama) samprata? Kuo iliuzijos skiriasi nuo sapnų (svapna), haliucinacijų (mānasa bhrānti), dvejonės (saṃśaya), fantazijos (kalpanā) ir joginės percepcijos (yogipratyakṣa)? Kaip aiškinamas iliuzijų atsiradimo priežastingumas? Kaip iliuzijos buvo tipologizuojamos, kokios egzistavo iliuzijų teorijos ir kokia kontroversija vyko tarp skirtingų filosofinių Indijos mokyklų (darśana)? Tai daroma remiantis pirminiais brahmaniškųjų (njaja, vaišešika, vedanta, mimansa, joga) ir heterodoksinių (budizmas, džainizmas) mokyklų sanskrito šaltiniais, šiuolaikine kritine literatūra ir pasitelkus epistemologinės percepcijų analizės bei lyginamąją tipologinę metodologiją. Daroma išvada, jog Indijoje nėra bendros iliuzijų ir iliuzijų priežastingumo sampratos; iliuzijų teorijos ir jų tipologija gali būti siejamos su įvairiomis šiuolaikinės psichologijos ir Vakarų filosofinės epistemologijos perspektyvomis: tiesioginiu realizmu, fenomenalizmu ir reprezentacionalizmu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Iliuzija; Haliucinacija; Sapnas; Vaizduotė; Indijos filosofija; Epistemologija; Illusion; Hallucination; Dream; Imagination; Indian philosophy; Epistemology.
ENThe present paper is dedicated to the analysis of the conception of illusions in the classical Indian philosophy. It will display the varying interpretations on both the perceptual and metaphysical levels. An attempt is made to answer the questions: what place the theory of illusions (viparyaya, bhrānti, vibhrānti, adhyāsa, bhrama) has occupied in the general scheme of Indian theory of knowledge (pramān. a-śāstra); how illusions differ from dreams (svapna), hallucinations (mānasa bhrānti), doubts (sam. śaya), fancy (kalpanā) and yogic perception (yogipratyakṣa); how to explain the causality of illusions; what types of illusions were differentiated in India; what theories regarding the nature of illusions were developed; and what kind of controversy has been elaborated among the different philosophical schools (darśana) in India? The research is based on the primary Sanskrit sources of Brahmanical (Nyāya, Vaiśeṣika, Vedānta, Mīmāṃ sā, Yoga) and Heterodox schools (Buddhism, Jainism). The paper also includes contemporary critical studies and applies the methodologies of epistemological analysis of perception and comparative typology. The conclusion is that there is no single all-encompassing theory of illusions and explication of its causality in Indian philosophy. The divergent theories could be compared to diverse contemporary Western psychological and epistemological perspectives: direct realism, phenomenalism and representationalism. [From the publication]