LTVokiečių kariuomenė okupavo Vilnių 1915 m. rugsėjo mėn. Karinė valdžia mieste išliko iki 1918 m. vokiečių okupacijos pabaigos. Lietuvių istoriografijoje, kalbant apie Pirmojo pasaulinio karo pažinimą, daugiausia dėmesio buvo skiriama politinėms pažiūroms ir nepriklausomos Lietuvos valstybės formavimo procesui. Pastaraisiais dešimtmečiais paskelbta daugiau kultūrinių ir antropologinių tyrimų. Pirmojo pasaulinio karo metais Vilnius atkreipė vokiečių intelektualų, ypač meno istorikų, dėmesį. Jie skelbė straipsnius ir knygas, skirtas miesto meno ir architektūros istorijai. Straipsniu siekiama atskleisti Vokietijos dailės istorikų suvokimą apie Vilniaus paveldą, apžvelgiant tyrinėtojų publikacijas. Dauguma dailės istorikų buvo susiję su periodine spauda, kurią skaitė kariškiai. Miestui tapus svarbiu Rytų fronto logistikos centru, jame buvo įsikūrę daug kariškių, kurie domėjosi vietos paveldu, propaguodami karo turizmo fenomeną. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių dailės istorikai Paulis Clemenas, Cornelius Gurlittas, Paulis Weberis ir Walteris Jägeras, taip pat dailės kritikas Paulis Fechteris plėtojo Vilniaus dailės ir architektūros tyrimus ir save suvokė kaip Vilniaus atradėjus, įrašiusius jį į Vakarų istoriografiją. Jų tekstuose susipynė keli diskursai: susižavėjimas miesto paveldu; akademiniai meno istorijos tyrimai; turistinis smalsumas; ideologinis siekis įtraukti Vilniaus paveldą į pangermanistinį naratyvą, kuris kultūriniame lygmenyje leido įteisinti vokiečių okupaciją.