Bendrinės kalbos samprata Lietuvos Respublikos teisės aktuose ir kalbos politikos kontekste

LTStraipsnyje keliamas klausimas, ar kalbotyros terminai, nusakantys kalbos statusą ir esmines vartosenos charakteristikas, patekę į teisės aktus ir kitus kalbos politikos dokumentus, yra aiškūs ir vienareikšmiai, ar teisės aktų rengėjų ir visuomenės vienodai suprantami. Straipsnio tikslas – aptarti teisės aktuose ir kalbos politikos dokumentuose vartojamų terminų, sudaromų su gimininiu žodžiu kalba, sistemą, sklaidos ir vartojimo ypatumus. Daug dėmesio skiriama termino bendrinė kalba sampratai, funkcionalumui ir vartojimo kontekstui. Apžvelgiamos įvairiuose šaltiniuose (terminų žodynuose, Lietuvos Respublikos terminų banke) teikiamos šio termino apibrėžtys, aptariami santykiai su kitomis kalbos statusą ir funkcijas nusakančiomis sąvokomis. Termino bendrinė kalba autorius Pranas Skardžius išskyrė du sąvokos požymius: 1) komunikacinis, arba visuotinės vartosenos, požymis bendrinę kalbą, kaip kalbos atmainą, atskiria nuo visų kitų kalbos atmainų; 2) kodifikacinis, arba taisyklingumo, požymis pabrėžia bendrinės kalbos norminį pobūdį. Skardžiaus pasiūlytos bendrinės kalbos apibrėžties dvinariškumas, tik labiau pabrėžiant kurį vieną iš dviejų požymių, išlaikomas ir vėlesniuose šaltiniuose: terminų žodynuose, enciklopedijose. Valstybinės kalbos įstatyme bendrinės kalbos terminas visai nevartojamas, taigi išvengiama ir šios sąvokos ambivalentiškumo. Kituose teisės aktuose, nurodant norminę kalbą, dažniausiai renkamasi aiškesnį ir konkretesnį įvardijimą taisyklinga lietuvių kalba, tiksliau atitinkantį kodifikacinį bendrinės kalbos sampratos požymį. Lietuvoje kol kas nėra prigijęs standartinės kalbos terminas, tačiau vis aktyvėja diskusijos, koks yra standartinės ir bendrinės kalbos sąvokų santykis, ar reikia atskirti kodifikuotą kalbą nuo visuotinai vartojamos kalbos atmainos.Abiem aspektais vartojamo termino bendrinė kalba dualizmas gali būti kliūtis komunikuoti. Siūlomi keli sprendimai: priimti siūlomą standartinės kalbos terminą, verstis aprašomaisiais žodžių junginiais ar šiam tikslui pritaikyti rečiau vartojamą norminės kalbos (kalbos normos) sąvoką. [Iš leidinio]

ENThe publication raises the issue of whether the linguistic terms that describe the status of language and its key usage characteristics are used in the legislation and other language-policy documents clearly and unambiguously, whether the legislators and the general public understand them equally. The goal of the article is to discuss a system of the terms that include the related word language and that are used in the legislation and language-policy documents, as well as their dissemination and usage features. A lot of attention is paid to the concept of standard language, its functionality and usage context. The definitions of this term (provided in glossaries, the Term Bank of the Republic of Lithuania) are reviewed, also its relationship with other concepts describing the status and functions of a language is discussed. Pranas Skardžius, the author of the term bendrinė kalba (standard language), distinguished two features of it: 1) The communicative, or commonly used, feature separates standard language as a language branch from all other language branches (in the broad sense, the full set of all regional, social and functional variants); 2) The codification, or correctness, feature emphasises the prescriptive nature of standard language (vs. dialects, jargon, etc.). The binarity of Skardžius’ definition, only emphasising one of the features a bit more, is also preserved in later sources: glossaries, encyclopedias. The Law on State Language does not include the standard language term at all, therefore its ambivalence is avoided. Other legislation indicating codified language usually uses a clearer and more specific definition correct Lithuanian language which more accurately reflects the codification feature of the concept of standard language.The term standartinė kalba (standard language) has not yet taken root in Lithuania but the relationship between the concepts of standard and national (or commonly used) language are more and more discussed, including whether we need to distinguish codified language from commonly used language variant (standartinė kalba vs. bendrinė kalba). The duality of the term used in both senses may be an obstacle when communicating. Several solutions are proposed to emphasise the aspect of codification: to accept the newly proposed term standartinė kalba, to work around the issue by using descriptive word combinations, or to apply a less often used concept of codified language (norms of language) for this purpose. [From the publication]