Nuo nekropolio iki akropolio : Vilniaus miestovaizdžio metamorfozės

LTŠią knygą lietuviškame kontekste galima laikyti vienu iš nedaugelio architektūros kritikos veikalų, analizuojančių sostinės urbanistikos, miesto- vaizdžio ir viešųjų erdvių problemas. Knygos autorius, plėtodamas iškilių praėjusio amžiaus miesto analitikų - Lewiso Mumfordo ir Jane’s Jacobs - tradiciją, aptaria, kaip drastiškai per pastaruosius tris dešimtmečius pakito urbanistinė Vilniaus struktūra, nagrinėja priežastis, kodėl šis nuostabus miestas taip sparčiai praranda vietos dvasią, saugotą net okupacijų ir kolonizacijų laikais. Šį recenzuotą ir gausiai iliustruotą akademinių straipsnių ir esė rinkinį sudaro šešiolika autoriaus tekstų, rašytų 2008-2017 metų laikotarpiu. Knygoje, priskirtinoje Lietuvoje kol kas labai menką tradiciją turinčiam architektūros bei urbanistinės kritikos žanrui aptariami esmingiausi Vilniaus miestovaizdžio vizualiniai pokyčiai nuo vėlyvojo sovietmečio iki šių dienų, detaliai analizuojama kaip keičiasi sostinės vizualinės panoramos, urbanistinių vaizdinių prasmės ir reikšmės. Nemaža dėmesio knygos, plėtodamas garsiųjų dvidešimto amžiaus architektūros kritikų - Lewiso Mumfordo ir Jane’s Jacobs tradiciją, autorius skiria Vilniaus viešųjų erdvių transformacijų aptarimui, išryškindamas per kelis dešimtmečius atsiradusias „tamsias“ ir „pilkas“ dėmes sostinės urbanistiniame kūne, nagrinėdamas dėl kokių priežasčių vyksta drastiški urbanistinės struktūros ir jos vizualinės raiškos pokyčiai, svarstydamas kodėl taip sparčiai laisvės sąlygomis prarandami genius loci (vietos dvasios) sandai, kuriuos pavyko išsaugoti okupacijų ir kolonizacijų laikotarpiais. Kaip teigiama knygos pratarmėje, nepaisant gausybės praradimų, vis labiau akvaizdu, kad „Vilniaus gyventojai pagaliau ima domėtis savo miestu“ ir viliamasi, kad padidėjęs dėmesys leis įsigalėti kuramajai, o ne griaunamai energijai.