Kokia kalbos dalis yra dalyvis?

LTStraipsnyje apžvelgtas dalyvio priskyrimas kalbos dalims pradedant nuo indoeuropiečių prokalbės gramatikos, kurioje jis buvo laikomas būdvardžiu, toliau aprašant antikos laikų gramatikas, kur jis užėmė savarankiškos kalbos dalies vietą, ir aptariant XX a. gramatikas, kuriose teigiama, kad dalyvis yra veiksmažodžio forma. Galiausiai XXI a. lietuvių kalbos mokomojoje literatūroje bei plačiajai visuomenei skirtuose tinklalapiuose pastebimas polinkis pripažinti dalyviui savarankiškos kalbos dalies statusą. Taip pat aptariamas požiūris į dalyvį kitose (anglų, vokiečių, rusų) kalbose. Toliau pateikiami argumentai, kodėl dalyvis laikytinas savarankiška kalbos dalimi, parodant gramatikų teiginių, kuriais grindžiamas dalyvio laikymas veiksmažodžio forma, trūkumus. Vieno jų esmė tokia, kad dalyvis reikalingas veiksmažodžio sudėtiniams laikams sudaryti. Tačiau šiam tikslui tinka tik nedidelė dalis dalyvių: esamojo ir būtojo kartinio laikų vardininkai. Visos kitos formos (likę linksniai ir laikai), o jų yra nepalyginamai daugiau, veiksmažodžio laikams sudaryti nenaudojamos, bet jos vis tiek laikomos veiksmažodžio formomis. Reikia pabrėžti, kad dalyvis neturi tokių formų, kurios neitų pažyminiais, vadinasi, su būdvardžiu dalyvis turi daugiau bendrų bruožų nei su veiksmažodžiu. Neįtikinantis yra teiginys, kad dalyviai priskiriami veiksmažodžiams dėl rūšies kategorijos, kuri juos jungia su veiksmažodžiais, nes asmenuojamieji veiksmažodžiai neturi rūšies morfemų, taigi ir rūšies nereiškia. Todėl negali dalyvių su veiksmažodžiais sieti tai, ko veiksmažodžiai neturi.Pastebėta dar ir daugiau neaiškumų dalyvį laikant veiksmažodžio forma: atsiranda nenuoseklumų apibūdinant veiksmažodį: tiek vienatomėje, tiek tritomėje lietuvių kalbos gramatikoje apibrėžiant veiksmažodį išvardijamos tik asmenuojamojo veiksmažodžio morfologinės kategorijos. Logiškai tokiu atveju turėtų būti išvardijamos visos, taigi ir linksnis bei giminė, t. y. tai, ką turi dalyvis, jei jau jis yra laikomas veiksmažodžio forma. [Iš leidinio]

ENWe describe participle treatment from the very Proto-Indo-European language grammar, when it was referred to as an adjective, further describing antique times during which a participle was treated as an independent part of speech, also discussing 20th century grammars stating that a participle is a verb form, finally noticing 21st century trend which we see very clearly in educational literature as well as websites aimed at the wide public to give the status of an independent part of speech back to a participle. The view of a participle in other languages such as German, English, and Russian is also discussed. We further provide arguments as to why a participle is referred to as an independent part of speech by showing flaws in the academic grammar statements basing the reason for a participle to be a verb form. According to one of the grammars, the reason behind this is that a participle is required to form complex verb tenses. However, a group of a few participles is enough: nominatives of present, past iterative, and past simple tenses. Any other forms there are incomparably more of are not used for building verb tenses, yet they are treated as verb forms. We noticed even more drawbacks when referring to participle as a verb form: there are inconsistencies found in the very verb definition: The “verb” is described as the part of speech listing only the morphological categories of a personalized verb. Logically, in this case, all of those categories should be listed including both the case and gender i. e. what participles have if they are verb forms. The statement that participles are assigned to verbs because of the voice and tense categories joining them with verbs and it is not convincing because non-personalized verbs do not have voice morphemes does not imply voice hence. That is why we cannot join participles with verb by something verb does not have. [From the publication]