Suvokimo ir vaizduotės santykio problema Husserlio filosofijoje : disertacija

LTVakarų filosofijoje suvokimui, lyginant su vaizduote, tradiciškai buvo skiriamas išskirtinis dėmesys. Jau Antikos mąstytojai suvokimui kaip labiausiai prie tikrovės pažinimo priartėjančiam proto gebėjimui skyrė privilegijuotą statusą kitų proto formų atžvilgiu. Vaizduotė epizodiškai šmėstelėdavo tik filosofijos istorijos periferijoje, tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis vaizduotė buvo suprantama ne tik kaip „netobulas“ suvokimas, bet ir kaip radikaliai skirtingas, unikalus sąmonės gebėjimas. Vis dėlto iki Edmundo Husserlio išsamus vaizduotės fenomeno tyrimas, atskleidžiant fundamentalų suvokimo ir vaizduotės santykį, nebuvo atliktas.Fenomenologinis sąmonės patirčių aprašymas „legalizuoja“ vaizduotę ir nuo šiol prasideda intensyvus jos persekiojimas: sekant vaizduotiškais pėdsakais, paaiškėja, kad vaizduotė yra apraizgiusi visus sąmonės išgyvenimus, pati išlikdama refleksijai nepasiekiamame sąmonės šešėlyje. Todėl, logiška, kad aiškiausiai vaizduotiški pėdsakai matomi ten, kur, regis, vaizduotės slėptuvės mažiausiai tikimasi – suvokimo lauke. Fenomenologiškai tiriant suvokimo ir vaizduotės aktus, paaiškėja, kad privilegijuotą suvokimo poziciją ir pretenziją į pažinimo tikrumą sugriauna vaizduotė, neutralizuodama visų išgyvenimų pretenzijas į tikrumą, todėl suvokimas tampa tik viena iš tikrumo galimybių, praktiškai niekuo nesiskiriančia nuo galimo vaizduotiškos tikrovės supratimo. Suvokimo ir vaizduotės santykis yra problemiškas: viena vertus, vaizduotė yra radikaliai skirtinga sąmonės forma, kita vertus, jos veikimą įgalina suvokimas.Šiame darbe mes teigiame, kad transcendentalinėje Husserlio fenomenologijoje suvokimo ir vaizduotės skyrimas yra formalus, nes, praktiškai, suvokimas ir vaizduotė yra abipusiškai priklausomi sąmonės aktai: abipusės suvokimo ir vaizduotės priklausomybės santykis įtvirtinamas vaizduotės kaip visa-apimančios sąmonės modifikacijos sampratoje, kuomet vaizduotė, laisvai varijuodama modifikuotais jusliniais turiniais, persmelkia suvokimo lauką, įgalindama jo veikimą.Reikšminiai žodžiai: Suvokimas; Vaizduotė; Sąmonė; Fenomenologija; Perception; Imagination; Consciousness; Phenomenology.

ENIn the Western philosophy, the perception, in comparison with imagination, traditionally receives exceptional attention. Already antiquity thinkers attributed a privileged status to perception as the mind’s capability most closely approached to the cognition of reality with regard to other forms of the mind. Imagination episodically loomed just in the periphery of the history of philosophy, however, even in such circumstances imagination was understood not only as „imperfect“ perception, but also as radically different and unique capability of consciousness. However, until Edmund Husserl, no comprehensive research of the imagination phenomena while revealing the fundamental ratio of perception and imagination had not been performed.The phenomenological description of the experiences of consciousness „legalizes“ imagination and from now its active prosecution starts: tracing imaginative traces it becomes clear that imagination has tangled all experiences of consciousness while staying in the shadow of consciousness, unreachable for reflection. Therefore it is logical that imaginary traces are seen most clearly where the shelter of imagination is expected in the least degree – in the field of perception. Researching the acts of perception and imagination phenomenologically, it becomes clear that the privileged position of perception and the claim to the authenticity of cognition is demolished by imagination, neutralizing the claims of all experiences to the authenticity, therefore perception becomes just one of the possibilities of authenticity practically not differing from the possible perception of imaginary reality.The ratio of perception and imagination is problematic: on the one hand, imagination is radically different form of consciousness, on the other hand, its functioning is enabled by perception. In this thesis we state that the differentiation of perception and imagination in the transcendental phenomenology of Husserl is formal as, practically, perception and imagination are mutually dependent acts of consciousness: the ratio of the mutual dependence of perception and imagination is entrenched by imagination as in the modification concept of all-inclusive consciousness when imagination, freely varying the modified sensual contents, pierces the field of perception enabling its functioning.