Stiklo dirbiniai ir jų naudojimo kultūra Klaipėdoje XVI-XIX a. Baltijos jūros regiono kontekste : disertacija

LTStiklo dirbinių poreikis šiaurinėje Europos dalyje ženkliai išaugo tik XVI amžiuje, nors pati stiklininkystės amato istorija skaičiuoja net kelis tūkstančius metų. Stiklo kultūros vystymosi paraštėse naujaisiais laikais neliko ir Baltijos jūros regiono, įskaitant ir Klaipėdos miestą (vok. Memel), gyventojai. Plastiškų formų, grakščių siluetų, akimi perregimi stiklo gaminiai ne tik plačiai išplito visame regione, bet per sąlyginai trumpą laiką tapo neatsiejamu kasdienybės, sociokultūrinio gyvenimo, etiketo, medicinos ar net karybos atributu. Klaipėdos archeologijos tyrimų srityje nuveikta išties nemažai, vis dėlto naujųjų laikų Klaipėdos miesto kasdienybės istorija yra mažiausiai mokslininkų dėmesio iki šiol sulaukusi sritis. Nedaug žinome apie senosios Klaipėdos gastronomiją ir stalo kultūrą, sveikatinimą, miestiečių sociokultūrinį gyvenimą ar šio miesto gyventojų kultūrinius saitus su kitais miestais, šalimis ir regionais. Klaipėdos, kaip miesto-uosto, situacija lėmė ne tik įvairesnių prekių cirkuliaciją pačiame mieste, bet kartu ir šių prekių naudojimo įvairovę, todėl šio miesto atvejo analizės perspektyvos per stiklo artefaktų studijas leidžia į problemą pažvelgti giliau, t. y., be Klaipėdos stiklinių artefaktų bendrojo pažinimo, sprendžiamas ir šių dirbinių naudojimo skirtingose miestiečių gyvensenos srityse naujaisiais laikais klausimas, o tai neatsiejama nuo šiuolaikiniam archeologijos mokslui keliamų lūkesčių. Kokią įtaką naujųjų laikų Klaipėdos miestiečių sociokultūriniam gyvenimui darė kitos šalys ir regionai: kaip tai veikė gyventojų materialinį-socialinį ir dvasinį-kultūrinį gyvenimą, kaip ir kokiomis priemonėmis čia gyvenusios skirtingos miestiečių grupės kūrė tapatumo ir kartu išskirtinumo jausmą, – tai klausimai, į kuriuos šiuo darbu bent iš dalies ir siekiama atsakyti.Vieno atvejo studija, kaip atraminė, gali nemenkai prisidėti analizuojant ir kitų to paties laikotarpio dabartinės Lietuvos ar buvusios Prūsijos senamiesčių sociokultūrinę istoriją. Nesunku pastebėti, kad archeologinių duomenų kasmet gausėja, saugomų artefaktų tyrimai plečiasi, tačiau medžiagos kaupimo, jos sisteminimo ir interpretavimo grandžių vystymosi netolygumas dar ir šiandien išlieka aktualia ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos archeologijos problema. Laikantis nuostatos, kad nuoseklūs paskirų artefaktų grupių tyrimai yra svarbus dėmuo ankstesnių laikotarpių miestietiškai gyvensenai pažinti, dėmesys projektuojamas į kol kas mažai tyrinėtą, todėl ir menkai pažintą Klaipėdos stiklinių artefaktų medžiagą. Tai paskatino spręsti susikaupusias problemas iš esmės tiek metodiniu, tiek teoriniu lygmenimis. Stikliniai dirbiniai, skirtingai nei keraminiai indai, Lietuvos archeologijos praktikoje retai buvo taikyti tiek archeologiniams sluoksniams, struktūroms apibūdinti, tiek miesto raidos pokyčiams pagrįsti, istoriniams faktams, procesams vertinti bei interpretuoti. Iki šiol stikliniai radiniai Lietuvoje dar nebuvo sisteminti, klasifikuoti ar nustatyta jų chronologinė seka, nebuvo ir vienodinta stiklo terminija ar medžiagos dokumentavimo sistema, taigi aktualizuojamas ir muziejinių vertybių klausimas, ypač atkreipiant dėmesį į tai, kodėl ir kokius stiklo artefaktus būtina saugoti, o kokius turėtume laikyti moksliškai ne tokiais reikšmingais. Stiklo dirbinių tyrimai suteikia galimybę palyginti ir jų gamybos technologijų kaitą, stiklo kultūros pokyčius, importo geografijos plėtotę Klaipėdoje daugiau nei 300 metų laikotarpiu.Be to, naujaisiais laikais išplitę stiklo dirbiniai neatsitiktinai siejami su svaigiųjų gėrimų vartosena, o per stiklo dirbinius – ir jų vartojimo kontekstų tyrimus, atsiveria galimybė aiškintis dėl alkoholio vartojimo kilusias socialines problemas, kurių priežasčių ir sprendimo būdų šiuolaikinis pasaulis vis dar ieško. Be kita ko, šis tyrimas gali būti reikšmingas ir plačiajai visuomenei, manančiai, kad individo raiškos forma, pasitelkiant daiktus ar tam tikrus produktus, yra būdinga tik šiuolaikiniam vartotojui. Pažymėtina, kad stikliniai artefaktai ir jų analizės perspektyvos iki šiol nebuvo įvertinti ne tik Lietuvos, bet ir kitų pietrytinės Baltijos jūros pakrantės šalių archeologų, ir tai neleido objektyviai nustatyti bendrosios stiklo kultūros plėtros situacijos visame Baltijos jūros regione. Tyrimo objektu šiame darbe laikoma manufaktūrinės gamybos, dar kitaip – rankinio pūtimo – stiklo dirbinių raida ir jų naudojimo kultūra Klaipėdoje naujaisiais laikais. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Stiklo dirbiniai; Klaipėda; Baltijos jūros regionas; Glassware; Klaipėda history; Baltic Sea region.

ENThe demand for glassware in the northern part of Europe saw a marked growth only in the 16th century although the history of glassmaking goes back several millennia. The population of the Baltic region, including the city of Klaipėda (Memel in German), did not remain on the margins of the glass culture developments in the modern period. Glassware featuring plastic shapes, delicate silhouettes and transparent materials spread widely across the entire region and became an integral attribute of a daily life, sociocultural patterns, etiquette and even military art in a relatively short time. A great deal of archaeological investigations in different fields has been accomplished in Klaipėda, whilst daily life of Klaipėda in the modern period has attracted the least attention on the part of researchers thus far. We possess little knowledge on the old Klaipėda gastronomy and table culture, health practices, sociocultural life of urban population and cultural ties of the local population with other cities, countries and regions. The situation of Klaipėda as a port city accounts for a circulation of a greater variety of commodities in the city itself and also for a diversity in the patterns of use of such commodities, therefore perspectives of the city case analyses through the prism of the studies of glass artefacts provide a deeper glance into the problem, i.e. in addition to general knowledge on Klaipėda glass artefacts, an issue of the use of glassware in different walks of life of the city population in the modern period is dealt with representing an integral part of the expectations postulated in the contemporary science of archaeology.What kind of impact on sociocultural life of Klaipėda population in the modern period was made by other countries and regions: in what ways material-social and spiritual-cultural life of the urbanites was influenced, how and by what means diverse urban population groups created their identity and their sense of distinctiveness, – these are the questions that this work attempts to provide answers for, at least in part. A single case study, as a reference point, can bring a significant contribution to the analysis of sociocultural history of other cities and towns of the same period in the territory of present-day Lithuania or former Prussia. It is easy to notice that the amount of archaeological data is increasing annually, and research of protected artefacts is expanding, nonetheless, imbalances in the development of the chains of data collection, its systematisation and interpretation remain an acute issue in the archaeological research both in Klaipėda and in Lithuania as a whole. In keeping with a concept that a consistent research of discreet groups of artefacts is a key element in the studies of urban life of earlier periods, a special focus is given to the heretofore understudied glassware items of Klaipėda, of which little information is available today. This fact has provided an incentive to effectively address the accumulated problems on both methodological and theoretical levels. Glassware, unlike pottery ware, has been used in the Lithuanian archaeological practice to a lesser degree for the purpose of characterisation of archaeological layers and structures, and for the interpretation and evaluation of changes in urban development, historical facts and processes.Thus far, glassware finds in Lithuania have not been systemised, classified or dated in chronological order, neither harmonisation of glass terminology and data documentation system has been attained, hence the question regarding museum assets is actualised, with a special focus on why and what glass artefacts should be preserved and which ones should be regarded not as significant in terms of scientific research. The glassware research provides an opportunity to compare manufacturing technological advancements, the glass culture transforma-tions, and the expansion of import geography in Klaipėda over a period exceeding 300 years. Furthermore, it is not for nothing that circulation of the glassware in the modern period is linked to the consumption of alcoholic beverages, involving the research of consumption patterns through the medium of glassware, which opens up prospects for tackling social issues brought about by alcohol consumption, the causes and possible solutions thereof the modern world is still seeking for. As a matter of fact, this research may present a value for a general public that holds an opinion that a form of individual expression, involving things or certain products, is a feature of a modern consumer only. It must be noted that glass artefacts and perspectives of their analysis have not been properly considered neither by archaeologists of Lithuania nor archaeologists of other south-eastern Baltic region countries, which has prevented an objective assessment of general trends in the development of glass culture across the entire Baltic region. The object of this research is the development of manufacturing, or craft production, techniques, otherwise known as manual glassblowing, of glassware and culture of its use in Klaipėda in the modern period. [From the publication]

• Global post-medieval/historical archaeology: the Baltic states / compiled by Erki Russow, Eric Tourigny and Sarah Newstead, contributed by Erki Russow, Ieva Ose and Miglé Urbonaité-Ubé. Post-medieval archaeology. 2021, 55, 3, p. 432-441.
• Šventosios uosto pirkliai ir jų gyvensena XVII ir XVIII amžių sandūroje / Edvinas Ubis. Po muziejaus burėmis. 2020, t. 6, p. 20-30.