Vanda Juknaitė: byloti per kitą

LTStraipsnyje aptariami Vandos Juknaitės kūrinio Išsiduosi. Balsu poetika ir prasmių laukas. Ieškoma žanrinės apibrėžties dokumentiniais faktais ir asmenine patirtimi paremtam pasakojimui – svarstomos galimos žanrinės paantraštės: dokumentinė proza, dokumentinė apysaka, fakto literatūra ir meninė fakto literatūra. Nusakomi panašumai ir skirtumai tarp autobiografiško Išsiduosi. Balsu ir autobiografijos. Dokumentinės apysakos Išsiduosi. Balsu tematika ir problematika apima kelis patirties lygmenis. Pagrindinis – tai darbas su gatvės vaikais, bandymas formuoti juose sąmoningą suvokimą, kad, nors ir netekę artimųjų rūpesčio ir meilės, jie gali išmokti kurti save ir savo gyvenimą. Gatvės vaiko agresija ir silpnumas autorės yra siejami ne tik su asmeniška jos pačios savivoka, bet išauga į apibendrintą pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio žmogaus ir visuomenės egzistencijos vaizdą. Šiame vaizde ryškiausia laiko lemta sankirta tarp socialinių ir ekonominių permainų, iš žmogaus pareikalavusių naujų kvalifikacijų ir sovietinių reliktų – paneigtos žmogaus būties, jo orumo, nepasitikėjimo savimi – užkertančių kelią naujai savivokai ir atsakomybei. Antrasis Išsiduosi. Balsu prasmių klodas susijęs su visuomenės negebėjimu būti atvirai naujajam laikmečiui ir laisvanoriškai tam laikmečiui įsipareigojusiam žmogui. Dramatiškiausia Išsiduosi. Balsu įžvalga, kad savajam laikmečiui ir visuomenei įsipareigojęs žmogus tos pačios visuomenės yra paneigiamas ir sunaikinamas. Autorė skaudžią patirtį perteikia grakščia ironija, deja, nukreipta į savo pačios pasitikėjimą kitu žmogumi, jo sąmoningumu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dokumentinė literatūra; Identitetas; Balsas; Gatvės vaikai.

ENThis article discusses the poetics and the meaning of Vanda Juknaitė’s book Išsiduosi. Balsu. It tries to identify the genre of this document-based narrative supported by personal experience: documentary prose, documentary story, fact-based literature and artistic fact-based literature. The article pinpoints differences and similarities between this book and an autobiography. The themes and issues of the documentary story Išsiduosi. Balsu range over several levels of experience. The fundamental one is that of the author’s work with street kids and her efforts to help them understand that even though they are bereft of the love and guidance of a close family, they can still develop themselves and make a life for themselves. The author links the street kid’s aggression and weakness to their own self-image as well as to a generalised portrait of life in the 1990s. In this portrait, what is clearest is the transition from one social and economic system to another. This made demands on people to earn new qualifications and to leave behind such relics of the Soviet era as diminished human dignity and lack of self confidence, which were obstacles on the path to a new conception of self and a new sense of responsibility. The second layer of meaning in Išsiduosi. Balsu relates to society’s failure to fully accept the new era. The most dramatic perception of the book is when society turns on and destroys civic-minded people who have willingly embraced the new era. The author relates her painful experience with graceful wit directed at her own excessive trust in other people and their morality.