Lietuvių tautinių rūbų kūrimo prieštaros XX amžiuje
LTTautinių rūbų kūrimas (būtent idėjų lygmeniu) labiausiai priklauso nuo tautiškumo sampratos, kuri yra vyraujančios kultūros ir jos politikos produktas. Atgimimo metais etninis paveldas istoriniu, socialiniu požiūriu buvo suvokiamas labai plačiai. Besiformuojanti inteligentija integravosi su savo kultūriniu palikimu. Etninę kultūrą ji siejo ir su valstiečių, ir su lietuviškai susipratusios bajorijos kultūra. Istoriškai jos šaknys siekė seniausius laikus. Nuo XX a. 4 dešimtmečio etniniu paveldu pasirinkta XIX a. kaimo žmonių apranga. Poreikis apsiriboti XIX amžiumi iškilo todėl, kad, anot A. Tamošaičio, nėra patikimų ankstesnių laikotarpių šaltinių. Šių nuostatų laikėsi ir XX a. II pusės Lietuvos etnografai. Sisteminius lietuvių aprangos tyrimus pradėjo A. Tamošaitis, kurio XX a. 4 dešimtmetyje skelbtuose straipsniuose apie lietuvių aprangą galima pastebėti tokius pagrindinius atrankos kriterijus: jei rūbai buvo kaimo žmonių, jie lietuviški, jei miestiečių – nebelietuviški, jei naminiai audiniai – tinkami tautiškiems rūbams, jei pirktiniai – ne, be to, atskiros etnografinės sritys turi savitus bruožus, savitą ornamentiką. Po II pasaulinio karo lietuviai emigracijoje laikėsi A. Tamošaičio tautinių rūbų koncepcijos, o Lietuvoje, pritaikant etninį paveldą naujiems estetiniams poreikiams, toliau buvo plėtojama prieškarinė tautinių rūbų kūrimo kryptis. Nuo XX a. 7 dešimtmečio pamažu įsitvirtino požiūris, kad etninis paveldas tapatus tautinei kultūrai. Etninio paveldo moderniškas pritaikymas atitolino nuo istorinių duomenų. Naujoji kryptis vadintina rekonstrukcine, nes čia svarbiausia atkurti istorinę kaimo žmonių (lietuvių liaudies aprangą), remiantis faktine medžiaga. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Tautiniai kostiumai; Etninė kultūra; Kostiumai; Lithuanian national costume; Ethnic culture.
ENCreation of the national costumes (namely at the level of ideas) mostly depends on the conception of nationality which is the product of dominating culture and its politics. During the years of regeneration of independence the ethnical heritage on the historical and social aspect was understood very broadly. The developing intelligence has integrated with its cultural heritage. The ethical culture was in relation with rustic culture, and with culture of nobility. Since 1930s national costumes of the 19th century was selected as ethnic heritage. The demand to restrict in terms of 19th century remained because according to A. Tamošaitis there are no other reliable sources. These provisions were followed by folklorists of the second half of the 20th century. The systematic researches of Lithuanian costumes were started by A. Tamošaitis. His articles published in 1930s and describing clothing of Lithuanians include the following criteria of sampling: if garments were worn by rural inhabitants then they can be named as Lithuanian, if worn by urban inhabitants, then they were named as non Lithuanian, also home made textures were suitable for the sewing of national costumes and if they were bought - then unsuitable. After the World War II Lithuanians living in emigration followed the conception of national costume by A. Tamošaitis. Since 1960s the opinion that the ethnical heritage is identical to the national culture become prevailing. The new tendency should be named as reconstructive because the most important is to restore historical clothing of rural inhabitants (the national Lithuanian clothing) following factual material.
