XXI a. pradžios aukštaičių patarmių kaita: gretinamasis geolingvistinis aspektas : disertacija

LTSociolingvistikos įtraukimas į tarmių tyrimus rodo, kad XXI a. pradžioje, vykstant intensyviam tarmių kaitos procesui, įprastų metodų jam nustatyti ir visapusiškai paaiškinti nebeužtenka. Šio tyrimo objektas yra XXI a. pradžios stipriųjų tradicinių vakarų ir rytų aukštaičių patarmių, dėl kurių gyvybingumo neabejojama, – kauniškių ir panevėžiškių – kaita. Atspirties tašku lietuvių aukštaičių patarmių kaitos procesui įvertinti dvi skirtingos patarmės pasirinktos dėl to, kad jos abi šio darbo autorei yra gimtosios ir gyvybingumo požiūriu yra panašaus stiprumo (žr. Mikulėnienė 2017). Pasirinktų plotų tarmiškumą patvirtina kokybinės, kiekybinės ir perceptyviosios dialektologijos metodai. Kokybine patarmių analize nustatyta, kad patarmės skiriasi (žr. 1 pav.). Kiekybine patvirtinta, kad kauniškių patarmė kalbiniu požiūriu yra homogeniškesnė nei panevėžiškių (žr. 2 pav.). Perceptyviosios dialektologijos mentaliniais žemėlapiais nustatytas aukštas patarmių tarmiškumo laipsnis jaunesniosios kartos vertinimu (žr. 3 pav.). Renkantis tyrimo objektą, neatsižvelgta į tai, kad kauniškių patarmė yra artimiausia bendrinei kalbai, o panevėžiškių – labiausiai nuo jos nutolusi. Kitų patarmių nesirinkta dėl įvairių priežasčių: pavyzdžiui, rytų aukštaičių uteniškių patarmės pagrindu XXI a. pradžioje formuojasi kitas – rytinis rytų aukštaičių – regiolektas, kuris tiesiogiai siejamas ir su anykštėnų, ir su kupiškėnų šnektomis, deja, jau praradusiomis stipriųjų tradicinių patarmių bruožus (žr. Aliūkaitė, Bakšienė, Jaroslavienė et al. 2014: 184–188). Pietų aukštaičių patarmė yra nehomogeniška – rytinė ir vakarinė ploto dalys gerokai skiriasi (žr. Aliūkaitė, Bakšienė, Jaroslavienė et al. 157–164).Šio darbo tikslas – remiantis sociogeolingvistikos teorijomis ir metodologija, ištirti XXI a. pradžios vakarų aukštaičių kauniškių ir rytų aukštaičių panevėžiškių patarmes bei jų relevantiškumą (bruožų diferenciją) regioninių kalbos variantų kontinuume ir, įvertinus veikiančius objektyviuosius ir subjektyviuosius faktorius, identifikuoti jų kaitos kryptis. Tikslui pasiekti išsikelti šie uždaviniai: 1) remiantis sociokultūrinių tinklų analize, nustatyti hipotetines aukštą patarmių gyvybingumo laipsnį turinčias gyvenamųjų vietovių (su apylinkėmis), kuriose rinkta medžiaga Lietuvių kalbos atlasui (LKA I–III, toliau – LKA punktas), zonas ir atrinkti disertacijos tyrimui tinkamus LKA punktus; 2) remiantis etnografinio tapatumo empirinio tyrimo duomenimis ir teorinėmis nuostatomis, identifikuoti skirtingiems etnografiniams regionams priklausančių tiriamųjų tapatumo bruožus ir kalbinę savivertę; 3) atlikti kiekybinę sociokultūrinių tinklų analize nustatytų tinkamiausių disertacijos tyrimui LKA punktų pateikėjų vartojamų tarminių ypatybių analizę ir sudaryti tarminių požymių matricas; 4) nustatyti kauniškių ir panevėžiškių patarmių kitimo kryptis trijų amžiaus kartų lygmeniu ir tiriamųjų vietovių gyvybingumo, tarmiškumo, stabilumo laipsnį bei prognostinį tarminį tęstinumą.Taigi tarmių kaitos tendencijos darbe nustatomos trijų pakopų principu (Mikulėnienė 2017): ištiriami atrankiniai tarminiai duomenys (t. y. horizontalioji erdvė), kalbinė aplinka ir tiriamųjų kalbinė savivertė (t. y. vertikalioji (socialinė) erdvė). Pasirinktuoju būdu įvertinami objektyvieji ir subjektyvieji patarmės kaitą lemiantys faktoriai. Vertikaliosios ir horizontaliosios erdvių tyrimas leidžia išgryninti gyvenamosiose vietovėse vyraujančias tarmių konvergencijos kryptis, lemiančias naujų tarminių darinių – kartu su tradicinėmis tarmėmis egzistuojančių arba dėl horizontaliosios ir vertikaliosios konvergencijos įtakos jas pakeičiančių regioninių dialektų – formavimąsi ir raidą (Auer, Hinkens 1996: 5–13). Tarmės kaita disertacijoje vertinama stebimuoju laiku – nuo jaunesniosios iki vyresniosios kartos, vykstantys kaitos procesai skaičiuojami kiekybiniais metodais (dėl sąvokų plačiau žr. Labov 1972; Gillian 2006: 110–116; taip pat žr. Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014: 36). Tiriamoji medžiaga. Darbe analizuojami duomenys, surinkti iš 8 gyvenamųjų vietovių, lokalizuotų stipriųjų lietuvių patarmių – kauniškių ir panevėžiškių – plotuose: Joniškėlio (LKA 111), Pasvalio (LKA 112), Radviliškio, Šeduvos (LKA 199), Ramygalos (LKA 300), Kazlų Rūdos (LKA 549), Vilkaviškio (LKA 584), Liudvinivo (LKA 624) (žr. 4 ir 5 pav.). [Iš santraukos teksto, p. 33-36)

ENIntegration of sociolinguistics into dialect studies shows that, at the beginning of the 21st century when regional varieties are rapidly changing, traditional methods are not sufficiently effective in identifying and accounting for the process of dialect changes. The object of the present research focuses on changes found in two distinct traditional Western and Eastern Aukštaitian varieties, namely the subdialects of Kaunas and Panevėžys, which clearly show their vitality. In order to evaluate processes of change in the Lithuanian Aukštaitian varieties, two different subdialects have been chosen because they are native to the author of the current study and both display a similar degree of vitality (see Mikulėnienė 2017). The dialect areas under study are identified by methods of qualitative, quantitative and perceptual dialectology. Qualitative analysis shows that the subdialects differ (see Figure 1). Quantitative findings reveal that linguistically the subdialect of Kaunas is more homogenous than that of Panevėžys (see Figure 2). Mental maps of perceptual dialectology show that the degree of dialecticism variation is considered to be high by representatives of younger generation (see Figure 3).The fact that the subdialect of Kaunas is closest to standard language, whereas the subdialect of Panevėžys diverges considerably from standard variety, was not taken into consideration when selecting the object of the research. Other subdialects were not chosen for several reasons. For example, at the beginning of the 21st century, another regiolect, namely the east Eastern Aukštaitian, based on the Eastern Aukštaitian subdialect of Utena, is being formed. This regiolect is directly related to the subdialects of Anykščiai and Kupiškis, which, unfortunately, have already lost distinct traditional features of subdialects (see Aliūkaitė, Bakšienė, Jaroslavienė et al. 2014: 184–188). The Southern Aukštaitian subdialect is not homogeneous because the eastern and western parts of the area differ considerably (see Aliūkaitė, Bakšienė, Jaroslavienė et al. 157–164). The a i m of the present study is to investigate the Western Aukštaitian subdialect of Kaunas and Eastern Aukštaitian subdialect of Panevėžys of the beginning of the 21st century, discuss their relevance (differentiation of features) in the continuum of regional linguistic varieties as well as identify the direction of their change by evaluating the existing objective and subjective factors. The study draws on theories and methodology of sociogeolinguistics.The following tasks have been set up in order to achieve the aim: 1) by drawing on analysis’ of sociocultural networks5, to identify the most vital hypothetical zones containing living areas (with their adjacent regions) of high degree of dialecticism, which provided data for Lietuvių kalbos atlasas (Atlas of the Lithuanian language) (LKA I–III, henceforth – LKA point) and to select appropriate LKA points for the current study; 2) on the basis of the data of ethnographic identity and theoretical frameworks, to establish identity features and linguistic self-esteem of speakers belonging to different ethnographic regions; 3) to carry out a quantitative analysis of dialectal features of the most appropriate for the present study LKA points, established on the basis of their sociocultural networks, and to compile matrices of dialectal features; 4) to identify the directions of change in the subdialects of Kaunas and Panevėžys across three generations and to examine the dialectal strength of individual locations and degree of their dialecticism, stability, vitality and continuity. [Extract from the Summary, p. 4-9 ]