Aisa: Algirdo Patacko eilėraščio apmąstymas

LTStraipsnyje nagrinėjamas žymaus lietuvių kultūros veikėjo, baltų pasaulėžiūros tyrinėtojo, poeto, atkaklaus patrioto, politiko Algirdo Patacko eilėraštis „Aisa“ (pasirašytas Algio Rudaminos slapyvardžiu). Dėmesio centre – naujadaras aisà, jo etimologija, semantika, galimas ryšys su tautovardžiu aisčiai ir kitos plačios sąsajos. A. Patackas pakylėja aisą į hierofaninį lygmenį – per ją visa reiškinija įgauna prasmę, spalvas, skonį, o štai pasaulis be aisõ s tėra nesà, apibūdinamas kaip balaganas ir kitais chaoso įvaizdžiais, primenančiais indų samsarą. Tad poetas aisą prilygina kitai jo sukurtai sąvokai – esai, kuri taip pat turi reikšmingą indišką atitikmenį sat. Eilėraštyje išreiškiamas troškimas „panirti į aisą“ – koralų salyno ar žvaigždėto dangaus įvaizdžiais nusakytą begalybės, tylos, rimties, gėlos pasaulį. Išvada: aisà eilėraštyje perteikia geliantį, aitrų, širdgėlą keliantį jausmą dėl pasaulio marumo ir skaidrų liūdesį, kuris skatina lyrinį subjektą visiškai pasinerti į save ir taip pasiekti būvą anapus. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Algirdas Patackas; Būtis; Dievoieška; Ilgesys; Mirtis; Poezija; Algirdas Patackas; Being; Death; Divine; God-seeking; Longing; Poetry.

ENThe article deals with a verse called Aisa by Algirdas Patackas (ps. Algis Rudamina) who was a figure of Lithuanian culture, politics, a researcher of Baltic mythology, and also a poet. The etymology, semantics and possible connections with the ethnonym aisčiai of Patackas’ neologism aisà (‘gloominess, ache, bitterness’) is examined here. The poet elevates aisà to the hierophanious level as for him this word works as an agent, which embodies all the colours, essences and flavours of the entire manifested world. He equates aisà to esà, another neologism which could be understood as ‘existence’ and also could be compared to the Indian term for entire divine existence sat (etymological cognate of esà). For Patackas, the world without aisà is meaningless – it is only a theatre of shadows, a pother, and a treachery of an imitative courtesan’s colours. This world manifests as a shack, a gloomy place without any surcease and so is depicted similarly as saṃsāra in the Indian tradition. Hence aisà obtains a soteriological dimension as the lyrical subject of the verse utters his craving to find an escape from this mundane world and to submerge into aisà which here is represented by the symbols of the coral archipelago and the silence of constellations. Patackas’ aisà represents the sentiment of heartache, bitterness, grief which emerges in the heart by experiencing the mortality of the world yet it is not a depressive mood but a limpid sorrow which calls. [From the publication]