Lietuvos kaimo vaistininkystės tradicijos XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje

LTStraipsnyje apžvelgiamos lietuvių kaimo vaistininkystės tradicijos, aptarti vaistinių medžiagų rinkimo ir paruošimo naudojimui etapai bei metodai. Ligų diferenciacija lietuvių liaudies medicinoje buvo gana menka. Tekste pateikti dažniausiai pasitaikantys gydymo vaistinėmis medžiagomis būdai. Tradiciškai vyrų kompetencijai buvo priskiriamos liaudies chirurgija bei veterinarija, moterų – žolininkystė. Sugebėjimas gydyti maginiais metodais priklausė nuo ištiso komplekso reikalavimų bei nerašytų taisyklių, taikomų konkretiems asmenims, tiek vyrams, tiek moterims. Išskirti du lietuvių liaudies medicinos žinių lygmenys – kasdienis ir žiniuonių. Pagal taikytus tradicinius gydymo būdus buvo dvi specialistų – žiniuonių vaistininkų bei žiniuonių –žadėtojų – grupės. Šis skirstymas grindžiamas jų turėtų žinių statusu. Žiniuonys žadėtojai savuosius maginius gydymo būdus stropiai saugodavo nuo aplinkinių bendruomenės narių, tai buvo savotiškas „verslas“, perimamas paveldėjimo keliu. Žiniuonių vaistininkų gydymo įgūdžiai neturėjo maginio statuso. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Liaudies medicina; Liaudies chirurgija; Žolininkystė; Žolininkai; Žadėtojai; Vaistinės medžiagos; Folk healing; Folk surgery; Medicinal herbs; Herbalists; Sorcerers.

ENThis article gives an overview of pharmaceutical traditions of Lithuanian villages, and discusses the stages and methods of collecting and preparing medicinal material for use. The distinguishing of diseases in Lithuanian folk medicine was quite poor. The methods of treatment with medicinal material that were most often used are provided in the text. Folk surgery and veterinary medicine was attributed traditionally to the competency of men, while herbal medicine was attributed to the competency of women. The ability to treat with magical methods depended on a whole range of requirements and unwritten rules, used for particular persons, both for men and women. Two levels of Lithuanian folk medicine knowledge are distinguished – that of the everyday and that of healers. According to the traditional methods of treatment, there were two groups of specialists – healer pharmacists and healer-charmers. This division was based on the status of knowledge they possessed. Healer-charmers staunchly safeguarded their magic healing methods from members of the community. In a certain way it was a business, handed down to the next generation. The skills of healer pharmacists did not have a status as being magical.