Keli štrichai kompozitoriaus Antano Račiūno portretui
LTKompozitorius Antanas Račiūnas - vienas artimiausių ir brangiausių man žmonių, esu jo anūkė, todėl liudyti objektyviai dar sunkiau. Tačiau radau pageltusių rankraščių pluoštelį, kurie ir tapo pagrindine šio straipsnio medžiaga ir motyvu. Svarbiausi - niekur neskelbti A. Račiūno laiškai Amerikoje gyvenusioms jo seserims, rašyti 1956-1980 m., adresuoti Eugenijai, Onai, Gražinai ir jų šeimynykščiams Čikagoje. Prieš penketą metų A. Račiūno sesuo Eugenija Daugirdienė šiuos laiškus parsiuntė atgal į Vilnių Antano vaikams. Laiškų iš viso - keturiasdešimt devyni. Vienais laikotarpiais jie rašyti labai dažnai, kitais - rečiau, o 1962-1964 m. jų iš viso nėra arba neišsaugoti. Laiškus A. Račiūnas rašė kartu su savo žmona Evelina, kiekvienas atskirai po savo tekstu ant to paties lapo pasirašydavo. Dažniausiai pradėdavo Antanas. Po frazės „Toliau parašys Evelina", laišką tęsdavo žmona. Kuo šie laiškai vertingi? Visų pirma, turint omenyje tuometinio laikotarpio Lietuvos situaciją ir ideologinę sistemą, daugelio žmonių gyvenamą dvigubą - „viešą" ir „privatų" - gyvenimą, šie artimiausioms žmonėms rašyti laiškai liudija tai, kas išties rūpėjo, bet buvo „nesvarbu", be to, apie tai „tarybinis" kompozitorius negalėjo pasakyti viešose ar viešai skelbtose kalbose. Laiškuose rašoma apie asmeniškai aktualius dalykus: aguonų auginimą Nemenčinės sode, sveikatos rūpesčius (sirgo diabetu), vaikus ir anūkus, dėkoja už seserų siunčiamus siuntinius ir t. t. Tačiau nemažai kalbama ir apie muziką, kuri sudarė pagrindinį A. Račiūno gyvenimo turinį, apie gimtąją Ramygalą, kuri liko kaip vienas svarbiausių jo jaunystės atminimų. Taip laiškuose unikaliai paliudijamas kūrybos procesas, jo refleksija, gyvenamoji aplinka, buities ir emocinio gyvenimo detalės. [Iš teksto, p. 1377]Reikšminiai žodžiai: Antanas Račiūnas; Laiškai.
