Vakarų estetika ir meno filosofija

LTMonografija yra trilogijos „Estetikos ir meno filosofijos idėjų istorija: Rytai–Vakarai“, skirtos visuotinės estetikos ir meno filosofijos idėjų analizei, trečioji knyga. Šią trilogiją galima traktuoti kaip daugiau nei tris dešimtmečius jo autoriaus darytų komparatyvistinių Rytų ir Vakarų tradicinės estetinės minties ir meno teorijos tyrinėjimų konceptualią sintezę. Tai tarpdalykinis humanitarinės krypties veikalas, aprėpiantis pagrindinius estetikos, meno filosofijos ir meno teorijos raidos etapus plačioje lyginamosios analizės perspektyvoje. Trečiosios knygos objektas – Antikos ir Vakarų estetinės minties tradicijos užuomazgų, pagrindinių raidos etapų ir vėlesnių idėjinių transformacijų kompleksinis tyrinėjimas. Knygoje ypatingas dėmesys skiriamas kartu su moderniąja mitologija atsiradusiai iš estetikos objekto išsikristalizavusiai meno filosofijai, įtakingiausioms jos kryptims, koncepcijoms. Monografijos adresatas – profesionalioji akademinė auditorija ir visuomeninė aplinka, kūrybinė inteligentija, menininkai. Leidinys gali būti naudingas aukštųjų mokyklų dėstytojams, studentams, kultūros darbuotojams, visiems, besidomintiems aktualiomis humanistikos, kultūros, estetikos, meno filosofijos ir meno istorijos problemomis. [Anotacija knygoje]

ENThe history of aesthetics and of the philosophy of art, of the development of these ideas, may be viewed as an evolution into greater concreteness of the objects studied by these fields of learning. Their fundamental ideas and problems (harmony, beauty, the nature of art, etc.) are much older than aesthetics and the philosophy of art as fields of study. The historical sources of aesthetic thought lie hidden in remote antiquity, in the mythology of preclassical society. As people observed the beauty of nature and created archaic cosmogonic myths and works of art, they reflected about harmony and beauty. The aesthetic insights that arose from an amorphous sum of mythological views were gradually connected by early thinkers into more general philosophical theories. Eventually, aesthetics crystallized into a more or less single system of learned knowledge from which there later emerged the philosophy of art. The terms aesthetics and philosophy of art appeared only after these branches of learning had already become independent disciplines. The objects of aesthetics and the philosophy of art have never been precisely defined. In various civilizations, since they are open to change and dependent on people’s view of the world around them and of aesthetic and artistic phenomena, these objects have noticeably changed. Baumgarten’s works already highlight the duality of the object of aesthetic study because this object encompasses two groups of essentially different phenomena: 1) the aesthetic, which are closely connected to the categories of beauty and taste as well as to man’s sensory, evaluative, and aesthetic attitude toward the phenomena of his environment and 2) the general theory of art, which deals with fundamental problems concerning the nature of art, the structure of the artistic world, the subject of artistic creation, and artistic activity. [...]. [From the publication]