Tradicinės lietuvių liaudies pedagogikos istorinė-kultūrinė raida XIX a. antrojoje pusėje - XX a. pradžioje

LTAtsižvelgiant į vaiko tradicinio ugdymo šeimoje ir istorinės aplinkos glaudžius ryšius, keltini šie tikslai: 1) atskleisti XIX – XX amžių sandūros vaikų ugdymo šeimoje istorines, socialines, kultūrines sąlygas; 2) analizuoti šio periodo institucinio ir neinstitucinio švietimo sąveiką; 3) nustatyti liaudies pedagogikos vietą ir vaidmenį tradicinėje visuomenėje. XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje švietimą Lietuvoje lėmė šie veiksniai: carizmo draudimas, tautinės savimonės formavimas. Institucinis švietimas neatliko ugdomojo vaidmens: tik maža dalis valstiečių vaikų įgijo aukštesnį išsilavinimą. Carinis švietimas nesuteikė jaunimui žinių pagrindų, jis buvo svetimas valstiečių luomui, sudariusiam tautos pagrindą. Liaudies pedagogika išsaugojo kartų tradicinio ugdymo, kuris buvo grindžiamas papročiais, apeigomis, tikėjimais, šeimos santykiais, tęstinumą. Vaikų ugdymas daugiausiai vyko šeimoje ir slaptosiose mokyklose. Iš slaptosios mokyklos ir tradicinės šeimos sąveikos atsirado pažangi ugdymo kryptis, grindžiama gimtosios kalbos, tautos istorinės praeities, etninės aplinkos, pagarbos gamtai ir vyresniesiems papročiais. Dėl socialinių, kultūrinių pokyčių, visuomenės demokratėjimo, valstietijos,kaip vyraujančios visuomenės jėgos, įsitraukimo į išsivaduojamojo judėjimo įvykių sūkurį kito šeimos ir mokyklos ugdymo santykis, demokratėjo šeimos santykiai, tradicinį kolektyvizmą keitė individualizmas.Reikšminiai žodžiai: Liaudies pedagogika; Istorinė-kultūrinė raida; Vaikai.

ENWith regard to traditional education of children in family and tight connections of historical environment the following objectives are raised: 1) to reveal historical, social and cultural conditions of children family education on the verge of the 19-20 centuries; 2) to analyze interrelation of institutional and non-institutional education of that period; 3) to define a niche and role of folk education in a traditional society. In the second half of the 19th c. – at the beginning of the 20th c. the following factors determined education in Lithuania: the Tsarist prohibition and formation of national consciousness. Institutional education did not play a significant educational role: only a small part of peasants’ children acquired institutional education. The Tsarist education did not provide young people basic knowledge; it was strange to the peasantry, which formed the core of the nation. Folk pedagogy preserved the continuity of a traditional education formed by generations grounded on traditions, rites, believes, family relationships. Education of children mainly took place in families and secret schools. From the interaction of secrete schools and a traditional family a progressive education model emerged based on traditions of the native language, historical roots, ethnic background, respect for nature and elders. Due to social and cultural changes, democratizing of the society, involvement of peasantry as a major social layer into liberation movement the relation of family education and school changed, family relationships democratized, traditional collectivism was replaced by individualism.