Inventing the Communist Party of Lithuania as a labour movement. Narratives in Soviet historiography

LTThis study analyses and shows how the history of the Communist Party of Lithuania (Lietuvos komunistų partija, LKP) was constructed as the history of an organised labour movement in Soviet historiography. Most studies on Lithuanian workers and labour unions written between 1960 and 1988 searched for connections between the LKP and the labour movement, analysed the impact of the LKP on the workers and unions, and sometimes used the terms ‘workers’ or ‘labouring men’ as synonyms for members of the LKP. According to Soviet Lithuanian historians, labour unions, strikes, workers, and the whole organised labour movement that sympathised with Moscow, helped to gain influence among the citizens of Lithuania prior to the occupation in 1940. Because the labour history of Soviet Lithuania was tied to the history of the Lithuanian Communist Party, it is still hard to draw a line between the history of the workers and the history of the LKP, since the studies on workers, the labour movement and the history of the LKP written during Soviet times are treated as a product of the ideology. It is argued that Soviet Lithuanian labour history must be properly reviewed in order to reevaluate its relationship with contemporary historiography and today’s perception of the labour movement itself. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lithuanian historiography; Labour history; Soviet historiography; 20th century; Lithuanian Communist Party.

ENŠiame straipsnyje pristatoma ir analizuojama, kaip Lietuvos Komunistų Partijos istorijos rašymas 1960–1988 m. siejosi su Lietuvos darbininkų ir organizuoto darbo judėjimo istorijos rašymu. Pastebima, jog daugelis tiriamuoju laikotarpiu sovietinėje Lietuvoje parašytų mokslinių publikacijų ir monografijų ieškojo LKP ir darbo judėjimo istorijos ryšių, nagrinėjo komunistų partijos įtaką darbininkijai ir profesinėms sąjungomis. Šiuose tyrimuose profesinės sąjungos ir jų veikla pristatytos kaip dirbusios daugiausiai Maskvos labui bei padėjusios išauginti LKP įtaką tarp Lietuvos piliečių ir lėmusios 1940-ųjų birželio mėn. įvykius. Dažnai šiuose tyrimuose matoma tendencija terminus darbininkai, darbo žmonės ir LKP nariai vartoti kaip sinonimus, taip sudarant įspūdį, jog darbo judėjimas buvo susijęs tik su LKP. Todėl sovietinėje Lietuvos istoriografijoje įsitvirtino LKP kaip pagrindinės darbininkų lyderės 1918–1940 m. Lietuvoje statusas. Tačiau drauge tai lėmė tokių tyrimų kaip ideologinės produkcijos atmetimą, nepaisant juose esančių vertingų empirinių faktų, leidžiančių geriau pažinti tarpukario Lietuvos darbininkiją, organizuotą darbo judėjimą bei jame vykusias politines ir ideologines kovas. Analizuojant sovietinę Lietuvos darbininkijos istorijai skirtą istoriografiją buvo pastebėta, jog kartais, susidūrus su sunkumais kuriant sklandų, nuoseklų pasakojimą apie LKP kaip darbininkišką partiją ir/ar darbo judėjimo lyderę, pažymėtos LKP taktinės klaidos bei nesėkmės mėginant vadovauti profesinėms sąjungoms. Tokiu būdu šiuos tyrimus skaitantys istorikai ir kiti besidomintys galėjo ir gali kelti klausimus apie šiai temai skirtos sovietinės istoriografijos (ne)patikimumą.Straipsnyje daroma prielaida, jog sovietinei istoriografijai Lietuvos darbo ir darbininkijos istoriją susiejus tik su LKP, net ir šiandien darbo judėjimas tarpukario Lietuvoje vis dar laikomas nesavarankišku ir priklausiusiu nuo minėtos partijos. Todėl pažymima, jog norint toliau plėtoti darbo istorijos tyrimus bei geriau suvokti XX a. ir modernaus darbo judėjimo Lietuvoje specifiką, reikia atlikti išsamią sovietinės istoriografijos reviziją. [From the publication]