Lietuvos istorija. T. 6, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVI a. pabaigoje - XVIII a. pradžioje (1588-1733 metais)

LTŠeštajame tome aptariamas ilgasis Lietuvos istorijos XVII amžius (1588–1733 metai), beveik sutampantis su Baroko epocha Lietuvos istorijoje ir apimantis didesnę dalį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo jungtinėje su Lenkijos Karalyste valstybėje. Pasirinkimą išskirti šią Lietuvos istorijos atkarpą lėmė susitelkimas ne į politinius įvykius, bet į Lietuvos valstybėje gyvenusios visuomenės gelmėse vykusius vidinės raidos procesus. Pirmoji chronologinė riba aiškintina galutiniu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės luominės sanklodos susiklostymu, kurio atspindys teisės sistemoje buvo 1588 m. pradžioje patvirtintas Trečiasis Lietuvos Statutas. Paskutiniais XVI a. dešimtmečiais Lietuvoje pradėjo skleistis ir pirmieji Baroko epochos kultūros pradmenys, kurie netrukus – XVII a. pradžioje – įsivyravo visose Lietuvos visuomenės dvasinės ir materialinės kultūros sferose, persmelkė visą Lietuvos visuomenę, visus jos luomus, apėmė ne tik „vakarietišką“ – katalikišką ar pasidavusią Reformacijos įtakai jos visuomenės dalį, bet ir stačiatikišką, rusėnišką. Baroko epocha į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atėjo nevėluodama, visuomenę paveikė ir įsitvirtino giliau nei ankstesnės Europai būdingos civilizacinės epochos. Aptariamą laikotarpį užbaigia XVIII a. ketvirto dešimtmečio pradžia, kai Lietuvoje pasirodė pirmieji Apšvietos epochos atėjimą, permainų pradžią rodantys ženklai.Knygoje aptariama Lietuvos valstybingumo raida, pastangos apginti Lietuvos valstybinio savarankiškumo raiškos erdvę ir jos piliečių – bajorijos suverenias teises, įtvirtinti realų, o ne deklaratyvų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lygiateisiškumą su Lenkijos Karalyste bendroje unijinėje valstybėje. Daug dėmesio skiriama valstybės teritorinei raidai, demografiniams procesams. Parodomi pokyčiai valstybės valdymo ir savivaldos institucijų veikloje, reformų ribotumas, stiprėjančios valdymo institucijų krizės apraiškos. Antroje dalyje apibūdinama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės luominė sankloda, nušviečiamos visuomenės konfesinės ir etninės sudėties permainos. Reformacijos saulėlydis, Kontrreformacijos ir Katalikiškosios reformos pergalė, 1596 m. Breste sudaryta bažnytinė unija, po kurios nuo Stačiatikių bažnyčios atskilo ir susiformavo Romos popiežiaus autoritetą pripažinusi unitų Bažnyčia, etnolingvistiniai pokyčiai, Lietuvos ir Lenkijos visuomenių suartėjimas, vykęs per pusantro šimtmečio bendro gyvenimo unijinėje valstybėje metų, skatino ir visuomenės tapatybės, pilietinės ir etninės savivokos pokyčius, kurie iš esmės pakeitė Lietuvos visuomenę. Trečioje dalyje apibūdinamos esminės permainos geopolitinėje aplinkoje, kurioje teko gyvuoti Lenkijos ir Lietuvos valstybei. XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje ji pretendavo į regioninę hegemoniją, o aptariamo laikotarpio pabaigoje svarbiausia, nors nepakankamai visuomenės įsisąmoninta, problema tapo jos suverenumo gynimas. [Anotacija knygoje]Reikšminiai žodžiai: Istorija; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lithuania; History.