Svetimžodžių perteikimas verčiant grožinę literatūrą. Atvejo analizė

LTSvetimžodžiai grožinėje literatūroje vartojami įvairiais tikslais. Tad vertėjams, verčiantiems grožinius tekstus iš vienos kalbos ir kultūros į kitą, kyla klausimas, kaip šiuos leksinius vienetus perteikti vertime, kad jie tekste vertimo kalba atliktų tas pačias funkcijas kaip ir tekste originalo kalba ir kad juos suprastų teksto vertimo kalba skaitytojai. Šių leksinių vienetų perteikimo būdai yra įvairūs, bendros nuomonės, kuris iš jų geriausias, nėra. Šiame straipsnyje apžvelgiami pagrindiniai italų vertimo tyrinėtojų darbai apie svetimžodžius bei jų funkcijas grožiniame tekste ir aptariami galimi jų perteikimo vertime būdai. Atvejo analizei pasirinkta Vilniuje gimusio lenkų kilmės italų rašytojo Igorio Argamantės (Igor Argamente) knyga „Gerico 1941. Storie di ghetto e dintorni“ (2010 m.) ir jos vertimas į lietuvių kalbą („Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos“, iš italų k. vertė Toma Gudelytė, 2014 m.). Atliekant analizę, gilinamasi į svetimžodžių funkcijas ir nagrinėjama, kaip jie perteikti tekste vertimo kalba. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Ekstratekstiniai komentarai; Fonetinė adaptacija; Grafinė, fonetinė ir morfologinė adaptacija; Igor Argamente; Imigrantų literatūra; Svetimžodis; Svetimžodžių perteikimas; Vertimas; Vertimas į lietuvių kalbą; Extratextual commentaries; Foreign word; Graphical, phonetical and morphological adaptation; Igor Argamante; Immigrant literature; Phonetic adaptation; Transfer of foreignisms; Translation; Translation into Lithuanian.

ENForeignisms are used in fiction for different purposes and perform different functions. Translators of fiction from one language and culture into another have to make certain decisions as to how to render these words and phrases into the Target Text, in order to retain the functions they serve in the Source Text and keep the reader in the know of their meaning. The article gives a picture of how foreignisms are approached by Italian researchers, especially as regards their functions in the text. A case study is based on the analysis of the use of foreignisms in the book Gerico 1941. Storie di ghetto e dintorni (2010) by Igor Argamente, an Italian writer of Polish origin, born in Vilnius, Lithuania, and its translation into Lithuanian (Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos), translated from the Italian by Toma Gudelytė (2014). The study has revealed that the author was not consistent in using foreignisms in his text, choosing different ways of their presentation. The translator has followed his technique in the majority of cases, transferring foreignisms into the target text with the help of graphical, phonetical and morphological adaptation; in other cases graphical and phonetic adaptation was employed, but morphologically they remained unchanged. The third option was not to adapt these words or phrases at all, but explain them in intratextual (next to the word/phrase used) or extratextual commentaries (in footnotes), which means that there is no single way of presenting foreignisms either in the Source Text or in the Target text. However, following Umberto Eco, the translator should follow the ways the author chose and not to embellish the Target Text, but should also be consistent in his/her own strategy in those cases were the choice is that of the translator and be consistent throughout the translation. [From the publication]