Vientisinio sakinio skiriamųjų ženklų vartojimas XIX a. vidurio lietuviškuose raštuose : pažyminiai ir išplėstinės aplinkybės

LTStraipsnyje nagrinėjami vientisinio sakinio sintaksinių vienetų – pažyminių ir išplėstinių aplinkybių – skyrybos ypatumai XIX a. vidurio lietuviškuose raštuose. Šių sakinio dalių skyrybos dėsningumams aptariamojo laikotarpio rašomojoje kalboje nustatyti buvo pasirinkti Mikalojaus Akelaičio, Juozo Silvestro Dovydaičio, Motiejaus Valančiaus, Henriko Balevičiaus ir Kazimiero Michnevičiaus-Mikėno originalūs ir verstiniai prozos veikalai. Atliktas tyrimas atskleidė, kad išplėstinių derinamųjų pažyminių, einančių po pažymimojo žodžio, skyryba nėra nusistovėjusi: jie skiriami, neskiriami arba atskiriami iš vienos pusės kableliais. Išplėstinių derinamųjų pažyminių, einančių prieš pažymimąjį žodį, skyryba nagrinėjamoje medžiagoje griežtai apibrėžta – jie neskiriami. Dviejų ar kelių neišplėstų ir (ar) išplėstų postpozicinių derinamųjų pažyminių skyryba nėra nuosekli: jie neskiriami arba atskiriami iš vienos pusės kableliu (M. Valančiaus tekste dvitaškiu). Pažyminiai prieš pažymimąjį žodį, nurodantys ne vieno pagrindo požymius, atskiriami kableliais, pabrėžiant vienodą požymių svarbumą, arba neskiriami kaip nevienarūšiai. Priedėlių skyryba analizuojamuose raštuose nėra atsitiktinė, o gana dėsninga: postpoziciniai išplėstiniai priedėliai dažniausiai skiriami (tik kableliais); visai nebūdinga skirti postpozicinius neišplėstus priedėlius. Išplėstinių aplinkybių skyryba gerokai įvairuoja: vienur dažniausiai pasirenkamas skyrimo (H. Balevičiaus, K. Michnevičius-Mikėno tekstai), kitur – neskyrimo variantas (M. Valančiaus, J. S. Dovydaičio ir M. Akelaičio tekstai). Gana prigijęs reiškinys kableliu žymėti išplėstinės aplinkybės pabaigą. [Iš leidinio]

ENThe article analyses the peculiarities of punctuation of syntactic units – attributes and extended adverbial modifiers – in the simple sentence of the Lithuanian texts of the mid-19th century. To determine the tendencies of punctuation of these parts of the sentence in the written language of the period in question, the original and translated works of prose by Mikalojus Akelaitis, Juozas Silvestras Dovydaitis, Motiejus Valančius, Henrikas Balevičius and Kazimieras Michnevičius-Mikėnas were selected for the study. The study revealed that the punctuation of extended attributes, which go after the modified word, is not settled: they are separated, not separated or separated by commas on one side only. The punctuation of the extended attributes in agreement, which go before the modified word, is strictly defined in the material under analysis – they are not separated by commas. The punctuation of two or several non-extended and/or extended postpositive attributes in agreement is not consistent: they are either not separated at all or separated by a comma on one side (or by a colon in Valančius’ text). Attributes before the modified word expressing the properties of different kinds are separated by commas in order to underline the equal importance of those properties or they are not separated and considered homogeneous. The punctuation of appositions in the given texts is not random and has a rather regular pattern: postpositive extended appositions are usually separated (by commas only); it is not common at all to separate postpositive non-extended appositions. The punctuation of extended adverbial modifiers varies considerably: some prefer to punctuate them (texts by Balevičius, Michnevičius-Mikėnas), yet others tend to avoid punctuation (texts by Valančius, J. S. Dovydaitis and Akelaitis). It is a rather wide-spread phenomenon to use a comma at the end of the extended adverbial modifier. [From the publication]