Vilniaus vyskupo klausimas 1917-1978 metais

LT1917 m. svarstant Lietuvos ateities klausimą, Vokietija siekė neprarasti Lietuvos ir pradėjo derybas su Šveicarijos lietuvių atstovais. Šie, pasinaudodami vokiečių siekiais išlaikyti Lietuvą, ėmė aktyviai rūpintis, kad į Vilniaus vyskupiją būtų paskirtas lietuvis vyskupas. Šveicarijos lietuvių siūlomą kandidatą kanauninką K. Olšauską rėmė ir Vokietijos Reichstago Katalikų centro atstovas M. Ercbergeris, tikėdamasis lojalumo savo planams. Paskelbus Lenkijos nepriklausomybę, Vilniuje ir apylinkėse prasidėjo lenkų propaganda už Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą. Idėją parėmė ir Vilniaus vyskupijos administratorius prelatas K. Michalkevičius, tuo sukeldamas didžiulį lietuvių nepasitenkinimą. Jo elgesį svarstė ir reikalavo pašalinti iš pareigų užsienyje vykusios lietuvių konferencijos. 1918 m. birželį vokiečiai pašalino K. Michalkevičių iš Vilniaus vyskupijos administratoriaus pareigų ir ištrėmė į Vokietiją. Taip vokiečiai siekė gauti Šv. Sosto pritarimą jų siūlomam kandidatui K. Olšauskui. Tačiau jiems nepasisekė, nes. K. Olšausko lietuviškas nacionalizmas buvo nepriimtinas Romoje įtakingiems lenkams. Vokietijai pralaimėjus karą kanauninkas neteko politinio užnugario ir paskyrimo negavo. Vilniuje ir Vilniaus krašte dauguma gyventojų kalbėjo lenkiškai, todėl lituanizuojant Bažnyčią negalima buvo taikyti prievartos. Pokyčiams reikėjo laiko, kantrybės ir diplomatijos. 1918 m. spalio pabaigoje, kai Vokietijos kancleris leido Lietuvai sudaryti vyriausybę, Vilniaus vyskupu buvo paskirtas J. Matulevičius-Matulaitis, kompromisinė figūra, tenkinanti tiek lietuvių, tiek lenkų interesus. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Bažnyčios lituanizacija; Vilniaus vyskupija; Katalikų bažnyčios istorija; Church Lithuanianization; Vilnius diocese; History of the Catholic Church.

ENIn 1917, discussing Lithuania’s future, Germany pursued not to lose Lithuania, and initiated negotiations with Swiss Lithuanians. Taking advantage of the German strivings, Swiss Lithuanians started promoting the appointment of a Lithuanian bishop to Vilnius. Canon K. Olšauskas, the candidate offered by Swiss Lithuanians, was also supported by the representative of the German Reichstag Catholic Centre M. Ercberger. After the announcement of Poland’s independence, Polish propaganda for the restoration of the Republic of the Two Nations started in Vilnius and its environs. This idea was also supported by the administrator prelate K. Michalkevičius of Vilnius bishopric, thus arousing huge dissatisfaction among Lithuanians. His behaviour was discussed in Lithuanian conferences abroad. In June 1918, Germans unseated Michalkevičius from his post and exiled him to Germany. The Germans sought the agreement of the Holy See for their candidate Olšauskas. However, they did not succeed as Olšauskas’ Lithuanian nationalism seemed unacceptable for influential Poles in Rome. When Germany lost the war, the canon lost political backing and did not receive the post. The majority of Vilnius inhabitants spoke in Polish, thus the church could not be lithuanized. Changes needed patience and diplomacy. In 1918, when the German chancellor gave permission to Lithuania to form the government, J. Matulevičius-Matulaitis was appointed bishop of Vilnius. He was a compromise figure satisfying the interests both of Lithuanians and Poles.