Subjekto tapatybė etiniame diskurse

LTŠiame straipsnyje susitelkiama į etinio diskurso problematiką, konkrečiai – į tai, kaip etiniame diskurse apibrėžiama subjekto tapatybė. Šiuo tikslu analizuojamos Immanuelio Kanto ir Emmanuelio Levino filosofinės pozicijos, kurias sieja etikos viršenybė teorinės prieigos atžvilgiu. Vis dėlto, nepaisant šio bendrumo, minėtos pozicijos radikaliai išsiskiria apibrėždamos etinio subjekto tapatybę. Kantiškasis etikos pagrindimas remiasi subjekto valios autonomija, o Levino aprašytas etinis santykis randasi kaip reikalavimas iš Kito pusės. Taigi pirmuoju atveju postuluojama „kieta“ subjekto tapatybė, antruoju – tapatybės netekusi pažeidžiama subjektyvybė. Straipsnyje keliamas klausimas, ar šių pozicijų radikalumas netampa kliūtimi suvokti etinį matmenį jo neredukuojant į savitą estetinį žavesį turinčią patologiją. Radikaliai tapatybės ir kitybės priešpriešai mėginama atrasti alternatyvą iškeliant kitybės manyje sampratą, grindžiamą konkretaus santykio su kitu asmeniu aprašymu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: E. Levinas; I. Kantas; Immanuel Kant (Imanuelis Kantas); Kitas manyje; Kitybė; Emanuelis Levinas (Emmanuel Levinas); Subjekto tapatybė; Alterity; E. Levinas; I. Kant; Identity of subjectivity; Kant, Immanuel; Oneself as another.

ENThis article deals with the problem of the ethical discourse, specifically with the manner in which ethical discourse describes identity of subjectivity. The positions of Immanuel Kant and Emmanuel Levinas are being analysed to this end. Both philosophers give precedence to the ethical over the theoretical. However, despite this common feature, these positions radically diverge when they describe identity of ethical subjectivity. Kantian grounding of ethics appeals to the autonomous will of the subject, whereas Levinasian ethical relationship emerges with the Other’s demand. Thus in one case there was postulated “firm” identity of subjectivity, in another – vulnerable subjectivity without identity. The question is: whether the extremeness of these positions not turns into the peculiar pathology or aesthetical perversity which is perceived as obstacle for the ethical? The article makes attempt to find an alternative to the opposition of identity and alterity. The description of concrete relation with another person enables us to speak about oneself as another. [From the publication]