LTTai organizacinė teisinė apybraiža apie karines religines apeigas šlėktiškoje respublikoje. Religingumo palaikymu tarp kareivių buvo suinteresuota karinė vadovybė, suprantanti tikybos moralinę reikšmę kareivių drausmei ir tinkamai elgsenai. Žečpospolitoje tai nebuvo taip paprasta ir vienareikšmiška kaip kitose Europos valstybėse dėl tikybinės mozaikos tarp Karūnos ir LDK gyventojų (katalikai, pravoslavai, unitai, evangelikai, musulmonai totoriai, kalvinistai ir kt.). Tokia padėtis vertė būti tolerantiškais kariniuose daliniuose. Religingumą juose turėjo užtikrinti kapelionai. Propaguota koncepcija, kad pergalę mūšyje ar kare lemia Dievo valia. Jei šie dalykai istoriografijoje yra jau nemažai tyrinėti, tai religinių ceremonijų organizaciniai instituciniai aspektai kariuomenėje dar nesusilaukė atskiro tyrimo. Šiame darbe bandoma nušviesti karinių religinių ceremonijų reglamentavimo problemą per karinės teisės prizmę. Tuo tikslu nagrinėjami religinių apeigų ceremonijas reglamentuojantys karinių statutų, valdžios ir karinės vadovybės potvarkių straipsniai, jų komentarai. Parodoma, kad didelę įtaką šioje reglamentacijoje darė protestantiškų šalių, visų pirma, Švedijos patirtis, jos reglamentuojančių straipsnių pritaikymas Žečpospolitoje. Pamaldų ceremonijų Žečpospolitos kariuomenėje reguliavimas aiškiai matomas nuo XVII a. vidurio. Nagrinėjami konkretūs atvejai, remtasi ne tik publikuotais šaltiniais, bet panaudojami ir archyviniai iš Lenkijos archyvų ir rankraštynų. Lyginamas Žečpospolitos, protestantiškų šalimų ir Rusijos religinių apeigų reglamentavimas kariuomenėje.Reikšminiai žodžiai: Abiejų Tautų Respublika (ATR; Rzeczpospolita Obojga Narodów; Žečpospolita; Sandrauga; Polish-Lithuanian Commonwealth); Kariuomenė; Karių pamaldumas; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Pamaldos; Pamaldumo istorija; XVII-XVIII a. karyba; Celebration; History of piety; Military; The Great Duchy of Lithuania; The Piety of soldiers; The military in the 16th-18th c.