Stoneware from the 14th to the 17th centuries found in archaeological excavations in Vilnius

LTLietuvoje kol kas menkai pažįstama XIV–XVII amžių vietinė ir importuota keramika. Apskritai keraminiai indai yra vieni iš chronologijai jautriausių objektų, tad jų tipologija ir identifikacija leistų tiksliau datuoti objektus ir tam tikru laikotarpiu visuomenėje vykusius procesus. Keraminių indų, ypač importuotų, analizė padeda tiriant prekybos ryšius, kultūrines sąveikas ir besikeičiančius žmonių įpročius. Viena iš informatyviausių importuotos keramikos rūšių yra akmens masės indai. Akmens masės keramika apibrėžiama ir identifikuojama pagal visiškai susilydžiusią molio masę, kuri pasižymi kietumu ir skysčių nepralaidumu. Šie indai dėl savo specifinių savybių (nepralaidumas, atsparumas kvapams) dažniausiai buvo naudojami skysčiams laikyti ir serviruoti. Vėlyvaisiais viduramžiais ir naujaisiais laikais šios keramikos aptinkama visuose apgyventuose pasaulio žemynuose. Šių indų paplitimas prekių. Akmens masės indų analizė atskleidė, kad į Vilnių ji buvo importuojama iš Reino regiono ir Saksonijos gamybos centrų (Zygburgo, Kelno, Raereno, Frecheno, Vestervaldo ir Valdenburgo). Akmens masė identifikuojama pagal susilydžiusią molio masę ir jos spalvas, paviršiaus apdirbimą ir dekorą. Gamybos centrai turėjo ganėtinai aiškias dekoravimo ir technologijų taikymo tradicijas. Viduramžių Zygburgo indai buvo neglazūruoti arba padengti matine pelenų glazūra, kuri atpažįstama iš ryškios oranžinės spalvos ir netolygiai padengto indų paviršiaus. To paties laikotarpio Valdenburgo indai yra gana panašūs į Zygburgo produkciją, tačiau jų paviršius yra blizgus, o indų sienelės plonesnės, su siauresnėmis žiedimo linijomis. Būdingiausias XIV–XV a. akmens masės indų bruožas yra pirštais suformuota indo kojelė.Vilniuje šių centrų indai yra Jacobakanne tipo ąsočiai, skirti vynui ir alui degustuoti, bei druskos glazūra dengti ir reljefiniais ornamentais puošti bokalai. Kelno akmens masės dirbiniai išsiskiria ruda druskos glazūra, pilka akmens mase ir puošniais reljefiniais ornamentais bei užrašais. Vienas pūstašonio ąsočio fragmentas su užrašu „EST VND“ ir antikinio stiliaus portretais aptiktas L. Gucevičiaus gatvėje. Kelno gamybos centras sunyko XVI a. antrojoje pusėje, kai miesto valdžia uždraudė vykdyti akmens masės gamybą, o puodžiai persikėlė į Frecheno miestą ir ten tęsė tradiciją. Raereno akmens masės indai pagal formas ir paviršiaus apdirbimą skirstomi į du chronologinius etapus. Pirmuoju laikotarpiu (XV a. pabaigoje – XVI a. viduryje) Raerene gaminti geležies angobu dengti indai su pirštų įspaudais dekoruotomis kojelėmis. Vėliau (XVI a. viduryje – XVII a. pradžioje), perėmus reljefinių ornamentų madą iš kitų centrų, indai buvo puošiami reljefiniais ornamentais ir dengiami druskos glazūra. Raereno indai pasižymi pilka molio mase ir ryškiu rudu geležies angobu arba taškuotu paviršiumi, kuris susiformuoja degimo krosnyje metu. Pradedami gaminti ir Bartmann tipo ąsočiai bei buteliai su barzdoto vyro atvaizdu, kurie itin išpopuliarėja kartu su Frecheno gamybos vietos suklestėjimu. XVII a. Frechenas kartu su Vestervaldo centru tampa akmens masės gamybos lyderiais. Ankstyvoji Frecheno miesto produkcija yra itin panaši į Kelno dėl iš šio miesto atsikėlusių puodžių. Frecheno akmens masė yra pilkai rausva ar pilka, po druskos glazūra paviršius netolygiai padengtas taškeliais. Šis centras daugiausia garsėja Bartmann tipo ąsočiais su vyro atvaizdu ir įvairiais užrašais.Vilniuje buvusiame dominikonų valdomame pastate aptiktas pūstašonis ąsotis su užrašu „ARM VND FROMM IST MEIN RICHTVM“ („Mano turtas yra vargas ir dievobaimingumas“). Šiuo laikotarpiu religiniai ir politiniai užrašai ar atvaizdai ant keraminių indų buvo gana populiarūs. Jų atsiradimas siejamas su didesniu visuomenės raštingumu ir įtempta politine situacija bei visuomenės narių noru demonstruoti savo pažiūras. Vestervaldo akmens masės indai gana lengvai identifikuojami pagal ryškias mėlynas ir violetines spalvas po druskos glazūra, kurios buvo tepamos ant pilkos ar šviesiai pilkos akmens masės. Vestervaldo indai buvo puošiami biblinėmis, mitologinėmis scenomis, taip pat įvairių Europos šalių herbais ir valdovų atvaizdais. Bernardinių vienuolyne aptiktas mėlynai dengto ąsočio fragmentas su užrašu „LVDOVICVS. XIIII. FRANCIA. ET. N. REX. CHR: 1679“ ir Liudviko XIV atvaizdu. Tokie gaminiai dažniausiai gaminti pagal užsakymą ir skirti tų šalių gyventojams, tačiau pastebėta, kad neretai tokių indų pasiskirstymas yra atsitiktinis ir negali būti tiesiogiai siejamas su politiniais kontaktais. Akmens masės radinių skaičius Vilniuje nėra didelis, tačiau jų pažinimas ir identifikavimas padeda archeologinių ir vėlesnių tyrimų metu ieškant atsakymų į praeities klausimus ir tikslinant chronologiją. Šiame straipsnyje analizuojama tik viena iš importuotų keraminių indų rūšių, tačiau jos pažinimas ir susiejimas su istoriniu kontekstu pateikė iki tol neturėtų duomenų apie miestiečių gyvenimą XIV–XVII amžiais. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Stoneware; Rhineland; Tableware; Drinking vessels; Jacobakanne; Vilnius.

ENLate Medieval and Early Modern Period stoneware production is often found in archaeological excavations around the world. The identification and analysis of these objects provides information about technical innovations, long-distance trade, and social and economic changes in societies. Stoneware vessels were used for pouring and storing liquids, and thus indicate changing drinking habits. Vessels are dated and classified by their surface treatment, the colour of the stoneware, and their decorative motifs, and are then associated with specific manufacturing centres by using a comparative method. The stoneware in Vilnius was produced at production sites in Siegburg, Cologne, Frechen, Raeren, Westerwald and Waldenburg. The earliest stoneware vessels could be associated with newcomers to the town; while in later periods their distribution indicates higher demand and usage in town dwellers’ households. [From the publication]

• Burning Alt-Wartenburg. Archaeological evidence for the conflicts between the Teutonic Order and the Grand Duchy of Lithuania from a deserted medieval town near Barczewko (Warmia, Poland) / Felix Biermann, Christopher Herrmann, Arkadiusz Koperkiewicz, Edvinas Ubis. Lietuvos archeologija. 2019, t. 45, p. 265-293.
• Imported tableware and socio-cultural change in the urban community: the case of early modern Vilnius / Miglė Urbonaitė-Ubė. Archaeologia Baltica. 2022, t. 29, p. 37-51.