Žiemgalos regionas akademinėje muzikoje : identifikavimo klausimai

LTŽiemgalos regionas – savita geomorfologinių, geografinių, kultūrinių, kalbinių, etnomuzikos, istorinių reiškinių siejama teritorija, turėjusi įtakos ten gimusių kompozitorių veiklos ir kūrybos pobūdžiui. Regioniškumas lietuvių akademinėje muzikoje skleidžiasi pradedant XX a. aštuntuoju dešimtmečiu ir tęsiasi iki XXI a. pirmojo dešimtmečio vidurio, kai 2004 m. Lietuva tampa ES nare. Pagal etnologijos dėsnį, nusakantį, kad, etniniams reiškiniams nykstant regiono centre, jo apraiškos išlieka regiono pakraščiuose, Žiemgala, būdama pakraščio regionu, nors ir neturėdama Lietuvoje oficialaus regiono statuso, išlaikė daugelį savitos etninės kultūros reiškinių ir netgi išskirtinį, susijusį su geomorfologine dirvožemio sandara – polifoninių sutartinių, siejamų su itin senais kultūriniais sluoksniais, paveldą. Gausūs kapinynai Lietuvos ir Latvijos teritorijose atskleidžia buvusį ir išlikusį didžiaveidžių, didžiaūgių žmonių neišnykusį etninį antropologinį tipažą, stebimą ir mūsų dienomis. Nors sutartinės XX a. akademinėje muzikoje buvo suvokiamos kaip modernaus stiliaus etninis atributas ir naudotos kelių lietuvių kompozitorių, kilusių iš įvairių regionų, kartų, tačiau pirmiausia į jas atkreipė dėmesį lietuvių muzikos klasikas Juozas Gruodis, kilęs iš Zarasų krašto, ne itin nutolusio nuo Žiemgalos regionui būdingo savito sutartinių paveldo arealo, kuriame taip pat aptinkama sutartinių pėdsakų. Nors sutartinės buvo siejamos su sėlių genties kultūriniu paveldu, tačiau jų paplitimo ribos driekiasi ir į šiaurę, į Latvijos Žiemgalos regioną: mokslininkai tai aiškina geografinėmis ir geomorfologinėmis įtakomis, veikusiomis senuosius Žiemgalos gyventojus.Etninį tapatumą įtvirtina tai, kad iš Žiemgalos kilę kompozitoriai kuria išskirtinius kūrinius, sietinus su savo kilmės vietos etniniu paveldu (Kutavičiaus oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“, 1977, Jurgio Juozapaičio simfoninė poema „Alkai“, 2002, „Kryžių kalnas“, 2007), sutartinėmis (Juzeliūno 5-oji „Lygumų simfonija“ moterų chorui ir simfoniniam orkestrui, 1982), sieja savo kūrybą su Žiemgalos istoriniais įvykiais (Šileikos simfonija „Sauleorum Symphony“, skirta Saulės mūšio (1236) ir Šiaulių įkūrimo 750-osioms metinėms paminėti), kūrinių muzikinius įvaizdžius programuoja kaip istorinio didvyriškumo analogijas (Laurušo „Leggenda“ klarnetui ir simfoniniam orkestrui, 2005). Žiemgalos kompozitoriams būdinga kūrybą sieti su kitais, neretai išnykusiais, regionais: Mažoji Lietuva – Kutavičiaus operos-baleto „Ugnis ir tikėjimas“ („Ignis et fides“) I d., 2002; Kuprevičiaus operoje „Herkus Mantas“, Juozapaičio simfonijoje „Jūratė ir Kastytis“, jotvingių kraštas – Kutavičiaus oratorijoje „Iš jotvingių akmens“, Dzūkija – „Dzūkiškose variacijose“. Kūriniai siejami ir su išskirtinėmis kitų regionų istorinėmis asmenybėmis (Kristijonu Donelaičiu, M. K. Čiurlioniu). Kompozitorių kilmės regionas (Žiemgala) sieja akademinės muzikos kūrėjus į vieną grupę pagal jų estetines nuostatas, kadangi naudojami šio regiono etninės muzikos savitumai, senosios ikikrikščioniškosios etninės kultūros atributai, legendų ir istorinės programinės analogijos.Kompozitorius Juzeliūnas, kilęs iš Žiemgalos regiono, nuo Bauskės (Čepolės k., Latvija) 5-osios simfonijos pavadinimą „Lygumų giesmės“ sieja su Lygumų vietovardžiu bei sutartinių kultūra. Kūrinyje jis išaukština sutartinių, kaip apeiginių giesmių, prasmę, simfoniją skirdamas atlikti moterų chorui. Kutavičius kūrinyje „Paskutinės pagonių apeigos“, ragų sutartinišku skambesiu atkuria ikikrikščioniškosios kultūros gamtos paveldo garbinimo apeigas, siejančias garso, judesio, gamtos objektų įvaizdžio perteikimą natomis. Jurgis Juozapaitis simfoninėje poemoje „Alkai“ primena Žiemgalos, Žemaitijos teritorijoje išlikusių alkų – išskirtinių, šventų vietų – simbolinę prasmę. Laurušas simfoniniame kūrinyje „Leggenda“ perteikia garsinius menamo didvyrio kovos ir žūties įvaizdžius. Šileika kūrinyje „Simfonia Saulensis“ įkūnija istorinį Saulės mūšio atminimą. Išnykusiame ir nuo XVI a. atskiros žiemgalių kalbos nebeišlaikiusiame regione gimę kompozitoriai pasižymi dideliu aktyvumu, vadovauja teatrams, sąjungoms, mokykloms (Laurušas – Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro direktorius, Muzikos akademijos rektorius), universitetinių mokyklų katedroms (Laurušas, Tamuliūnas, Antanas Budriūnas), politiniams dariniams (Juzeliūnas – Sąjūdžio tremties komisijos įkūrėjas), rašo vadovėlius (Antanas Budriūnas, Tamuliūnas), kuria chorus ir jiems vadovauja (Antanas Budriūnas, Motiejus Budriūnas). [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Regionas; Žiemgala; Lietuvių akademinė muzika; Kompozitorius; Kūrinys; Region; Lithuanian academic music; Composer; Origin; Opus.

ENThe region of Žiemgala is the territory, where the features of geography, geomorphology, culture, ethnicity and history are joined in one complex, which influenced the activity, creativity and lifestyle of Lithuanian composers born in this region. Regional theme in the programme and scenic opuses of Lithuanian composers dominated from the 1970 until 2004, when Lithuania became a member of European Union. According to the principle of ethnology, ethnic features, which disappear from the centre of a region or a territory, remain at the outskirts. The region of Žiemgala, despite losing its own language in the 16th century, until this day maintains distinctive ethnic culture and specific folk songs – polyphonic sutartinės –which are inherent only to a specific geomorphological karst soils area. Abundant burial grounds revealed that residents of Žiemgala region, that includes part of Lithuania and Latvia territory, shared a specific type of looks in common – until this day they are tall, wide-faced people. The ethnic identity of Žiemgala composers is revealed in their opuses: in oratorio by B. Kutavičius “The Last Pagan Rite”, in the 5th symphony by J. Juzeliūnas “The Lygumai Songs” for women’s chorus and symphonic orchestra, in which polyphonic dissonance songs sutartinės are recognisable as a feature of style. “The Sauleorum Symphony” by Remigijus Šileika was created in honour for the historical battle in 1236 near Šiauliai, the city allocated to the Žiemgala region. The opus “Legend” by Vytautas Laurušas reveals musical interpretations of the battles and the loss of historic heroes. Jurgis Juozapaitis’ opuses are related to ancient monuments of the territory of Žiemgala (the symphonic poems “Alkai”, “The Hill of Crosses”).The composers who originated from North Lithuania, from Žiemgala, portray other regions in their opuses too – Lithuania Minor (Bronius Kutavičius, Giedrius Kuprevičius), Dzūkija, Suvalkija (Kutavičius). One more feature unites composers from Žiemgala – great activity in cultural, politic, pedagogical spheres. Laurušas was the director the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre, the rector of the Lithuanian Academy of Music and Theatre, and the head of its Department of Music Composition. Julius Juzeliūnas was active in Lithuanian politics in the 1990s. Antanas Budriūnas and Motiejus Budriūnas and other composers from Žiemgala region were known as chorus conductors, authors of textbooks. [From the publication]