LTTaisyklinga tartis kaip kalbotyros mokslo šaka nagrinėja fonemų tarties dėsningumus, žodžio kirčių, priegaidžių ir frazės intonacijos taisyklingų vartojimų sakytinėje kalboje. Kalbai kintant, kartu keičiasi ir kalbos normos, atspindėdamos konkretaus laikotarpio praktinę vartosenų. Gilinantis į dabartinės kalbos problemas, svarbu tirti ir kalbos istorijos faktus, nes diachroninis tyrimų aspektas padeda perprasti raidos dėsnius šiandienėje latvių kalboje. Istorinis aspektas susijęs ir su tarties problemomis. Straipsnyje analizuojamoji medžiaga, apimanti nuo XVII a. išleistus darbus, rodo didelę ankstesnių autorių nuomonių įvairovę ir nenuoseklumų latvių kalbos praktinės vartosenos ir taisyklingos tarties klausimais. XX a. pradžios kalbotyros darbuose taisyklingos tarties aspektai atskirai neaptariami, dažniausiai jie įtraukiami į mokslo apie garsus skyrių, taigi laikomi fonetikos mokslo dalimi. Apie taisyklingų tartį kaip atskirų kalbotyros mokslo šakų nuosekliau pradėta kalbėti tik antrojoje XX a. pusėje. Didžiulis darbas atliktas rengiant ir spausdinant Latvių kalbos rašybos ir tarties žodyną (Latviešu valodas pareizrakstibas un pareizrunas vardnica) (1995). į Latvių kalbos gramatikų (Latviešu valodas gramatika) (2013) jau yra įtrauktas taisyklingos tarties skyrius (LVG 123-137), tačiau praktinės vartosenos dalykai ateityje dar tikrai bus diskutuojami. Todėl į kalbos istorijos dėsningumus, sprendžiant XXI a. probleminius klausimus, neabejotinai verta atsižvelgti. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Diachronija; Diachroninis aspektas; Kalbos norma; Kodifikacija; Latvių bendrinė kalba; Normos kaita; Normų kaita; Ortoepija; Ortoepiįa; Changes in the norm; Codification; Diachronic aspect; Diachrony; Language norm; Language norms; Orthoepia; Orthoepy; Standard Latvian.
ENOrthoepy as a linguistics branch that examines phoneme pronunciation rules, intonations of syllables and the literarily correct use of the word stress, as well as speech intonation in oral communication. All languages are in the process of development as such, hence the language norm is not constant and stagnant, but reflects the practical use of the language over the given period of time. As we take a closer look at the problematic issues of language practice nowadays, it is important to focus on the study of the facts in linguistic history, since diachronic studies help to understand the regularities of language development in modern Latvian as well. This also applies to various orthoepy problematic issues. Analysis of materials front the works published since the 18th century makes it possible to conclude that initially there was a great deal of diversity and inconsistency in the explanations of the practical use of the Latvian language and standard pronunciation.In the linguistic publications of the early 20th century standard pronunciation issues were not considered separately and were largely included in the section on sound teaching, which us to say in the phonetics branch survey. Standard pronunciation as a separate linguistic branch became a matter of consequent discussion only in the second half of the 20th century. A great deal of work was put into preparation and publication of The Latvian Spelling and Pronunciation Dictionary (1995). In turn, Latvian Grammar (2013) already includes a chapter on standard pronunciation (LVG pp 123-137), but some debatable questions on practical use of the language are going to arise in the future, and therefore the regularities of the language history should still be kept in mind when solving problematic issues of language practice in the 21st century. [From the publication]