Šiaurinių pietų aukštaičių lingvistinis kraštovaizdis XX a. 6-7 dešimtmetyje

LTLingvistinių tyrimų požiūriu šiaurinių pietų aukštaičių plotas laikomas sudėtingu: čia susikerta daugybė izoglosių, izomorfių ir kitokių skiriamųjų požymių linijų, greta lietuvių vartojamos lenkų, baltarusių ir kitos kalbos, netoliese yra Vilniaus miestas, XXI a. pradžioje čionykščių gyventojų kaitą lemia migracija j ekonomiškai ir sociokultūriškai stipresnius miestelius ir miestus, emigracija ir kitos visai Lietuvai būdingos priežastys. Kai kurios vietovės yra virtusios kaimo turizmo zonomis, privačiomis poilsiavietėmis, todėl vietinių kalbų variantų gyvavimo tęstinumui palankių sąlygų nėra. Norint geriau suvokti dabartinių šiaurinių pietų aukštaičių kaitą, reikia žengti žingsnį atgal - aptarti šiame plote ir šiek tiek anksčiau vykusius svarbius istorinius ir socialinius procesus, sociodemografines ir kultūrines bendruomenių struktūras. Iš XX a. 6-7 dešimtmetyje surinktos dialektologinės medžiagos atsirado Lietuvių kalbos atlasas (1-3 tomai, 1977, 1982, 1991) ir kiti svarbūs mokslo darbai, tačiau ten aptarta tik dalis to laikotarpio lietuvių kalbos tarmėms būdingų ypatybių ir reiškinių.Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve saugomuose rankraštiniuose tekstuose, garso įrašuose ir kituose šaltiniuose užrašinėtojai pateikė nemažai įdomios informacijos apie tirtų gyvenamųjų vietovių gyventojus, migraciją ir kalbų vartojimą, tačiau nei minėtame atlase, nei kitur ji, regis, plačiau nenagrinėta. Šiame straipsnyje, remiantis nurodytais šaltiniais, bandoma aptarti XX a. 6-7 dešimtmečio šiaurinių pietų aukštaičių migraciją ir sociokultūrinę situaciją, kai kurias šio ploto šnektų ypatybes ir kaitos priežastis. [Iš leidinio]

ENGathering Lithuanian dialectal data in the 1950s and 1960s basically followed the NORM criterion because the researchers of the period were concerned with disclosing the static and uniform view of the dialects. In many locations, the dialectal variation coexisted with one more or several other variations, such as a partly dialectal variant, the standard language, and local Polish, Belarusian, and Russian subdialects. At the time, the traditional subdialects were strong and had more use than they do now, for the local communities were large, rather closed, not very mobile, and had strong intimate sociocultural ties. The main economic centres of attraction were Vilnius, Trakai, Vievis, and Kaišiadorys, drawing any major migration flows towards them as such. The users were able to identify the differences and similarities of Southern Aukštaitian subdialects without much trouble as often as not. Still, deliberate efforts were made to undermine the prestige of the dialectal variation, resulting in characteristics that were typical of the standard language or the Slavic languages and their local subdialects appearing next to the strong phonetical and other attributes. The article also notes the usage of the distinct characteristic of consonantism (a quality of the dzūkavimas, or Dzūkian pronunciation) in the north-most corner of the Southern Aukštaitian area covered. [From the publication]