LTReikšminiai žodžiai: 20 amžius; Vilnius; Sovietizacija; Okupacija; Miestiečiai; The Lithuanian XX c. history; Vilnius; Sovietisation; Occupation; Citizen.„100 istorinių Vilniaus reliktų“ sėkmė įkvėpė miesto tyrinėtoją Darių Pocevičių panagrinėti vėlesnį 1944–1990 m. laikotarpį, kuris svarbus ne vien Vilniui, bet ir visai Lietuvai. Per karą ištuštėjusi sostinė išaugo 5 kartus ir tapo namais beveik 600 tūkst. žmonių. Aplinkinius kaimelius versdama daugiabučių mikrorajonais pagal plotą ji padidėjo mažne 30 kartų. Daugiakalbiame megapolyje pirmąsyk per šimtametę istoriją lietuviai tapo dauguma. Iš D. Pocevičiaus tyrimo matyti, kad sovietinis Vilniaus laikotarpis buvo margas, kontrastingas ir itin kontroversiškas. Analogų neturėję miesto pokyčiai knygoje atsispindi kitaip nei daugelyje ligšiolinių tyrimų, į šią istorijos atkarpą nepelnytai žiūrinčių tik per ideologinę prizmę. Pagrindiniai knygos veikėjai – ne politikos ar kultūros elitas, o naujieji vilniečiai, „pirmoji karta nuo žagrės“. Jų rūpesčiai ir pramogos – štai kas pirmiausia domino autorių, susitelkusį į to meto kasdienybės kultūrą. Ji atsiskleidžia ne per sausus faktus, o per gyvąją miesto istoriją – iki šiol išlikusius įdomiausius viešosios erdvės reliktus. Ką mena Vilniaus plokštelių studijos lubos? Kur nukeliavo senieji „Žalgirio“ stadiono vartai? Kiek vilniečių žiūrėjo pirmąsias televizijos laidas? Kokios šventės švęstos Jaunimo sode? Kaip „Vasaros“ kino teatras virto bažnyčia? Kada atidarytas pirmas modernus alubaris ir naktinis baras? Reliktų istorijos susilieja į išmanią sovietinio, arba naujojo, Vilniaus enciklopediją, galinčią tapti ir kelionių gidu. Knyga lengvai skaitoma, požiūrio neprimetantis pasakojimas palieka skaitytojams laisvę patiems susidėlioti istorinį miesto vaizdą.„Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990, ll dalis“ - miesto istorija, papasakota per išlikusius reliktus ir remiantis liudytojų pasakojimais; ypač daug dėmesio skiriama menininkams, rašytojams, kompozitoriams, jų kūrybai ir gyvenimo būdui. Už miesto tyrinėjimus pelnęs Šv. Kristoforo statulėlę, Vilniaus mero premiją ir kitų apdovanojimų, Darius Pocevičius rašo toliau. Antroje „Istorinių Vilniaus reliktų 1944–1990“ dalyje prisimenamas laikotarpis nuo 1965 iki 1990 m.: autorius pateikia tuomečių knygynų, leidyklų, vaistinių, juvelyrinių ir valiutinių parduotuvių apžvalgą, atkreipia dėmesį į reliktus, kuriuos mieste paliko dailininkai, kompozitoriai, rašytojai, šachmatininkai, „Spartos“ fabriko darbininkai, pirmieji kompiuterių specialistai. Vis dėlto ši knyga „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990, ll dalis“ skiriasi nuo anksčiau autoriaus parašytų, nes svarbiausi čia – nebe miesto artefaktai, bet 7-ajame ar 8-ajame deš. subrendę, dabar garbaus amžiaus vilniečiai, prabylantys tarsi gyvieji praėjusios epochos „reliktai“. Daug dėmesio skirta meno kūrėjams, ypač dailininkams. Jie Vilniaus viešąsias erdves papuošė šimtais kūrinių. Taigi ši knyga – savotiškas in memoriam pamirštai jų kūrybai ir kasdienybei. Kiek rašytojų anuomet galėjo pragyventi iš kūrybos ir vadintis profesionalais? Su kokio masto cenzūra jie tada susidūrė? Kuo garsėjo Kompozitorių miestelio perklausų salė? Kaip gyvenamojo ploto draudimus apeidavo namus statęsi dailininkai? Kas tapo Vilniaus knygų mugės pramote? Kuo prekiauta čekinėse ir dolerinėse? Dėl kokio žiedo iš proto ėjo 9-ojo deš. Vilniaus ponios? Kurie „Spartoje“ gaminti apatiniai rūbai vadinti reitūzais, kombinukais ir maudymkėmis? Kada pasirodė sinkleris „Santaka“, vadintas pirmuoju lietuvišku personaliniu kompiuteriu?. [Leidėjo anotacija]