From partisan warfare to memory battlefields : two women’s stories about the Second World War and its aftermath in Lithuania

• Academia.edu: straipsnio tekstas

LTStraipsnyje analizuojami Antrojo pasaulinio karo partizanių moterų – Rachel Margolis (1921–2015) ir Aldonos Sabaitytės-Vilutienės (1931–2020) – liudijimai bei atsiminimai, žvelgiant per moters vaidmens kare, istorinės traumos ir partizaninio karo atminties įamžinimo prizmes. 1943 m. Margolis pabėgo iš Vilniaus geto, prisijungė prie antinacistinio pogrindžio judėjimo. Vėliau pasitraukė į Izraelį. 1989 m. ji padėjo įkurti Holokausto muziejų Vilniuje „Žaliąjį namą“ (dab. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus, Holokausto ekspozicinis padalinys). A. Vilutienė į rezistencinę veiklą įsijungė 1945 m. Suimta ir nuteista tremtimi 1949 m. Po Stalino mirties grįžo į Lietuvą. 1993 m. įkūrė Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejų ir jam vadovavo iki 2000 m. pabaigos. Šių moterų įkurtuose muziejuose reprezentuojama karo tema atspindi jų įsitikinimus apie moterų vaidmenis kare. Vilutienės įkurtas muziejus išryškina partizanų vyrų didvyriškumą ir tik trumpai supažindina su moterų vaidmeniu kare. Tai atitinka nacionaliniu lygmeniu sukurtą atmintį apie moters vaidmenį kare. Šio muziejaus ekspozicija labiau domėjosi etniniai lietuviai, už Lietuvos ribų (išskyrus lietuvių išeiviją) muziejus nebuvo paklausus. Emocinė Margolis pasakojimo galia ir šio pasakojimo prieinamumas angliakalbei auditorijai paaiškina faktą, kodėl jos įkurtas muziejus savo tikslinę auditoriją rado už Lietuvos ribų. Jos klausytojai yra susipažinę su tarptautiniu Holokausto atminties režimu ir Vilniaus moterų partizanių istorija. Antisovietinio pasipriešinimo istorija yra sudėtingas reiškinys, jo negalima redukuoti tik iki vyriško didvyriškumo, nes tai nėra patrauklu istorinėmis traumomis besidominčiai tarptautinei auditorijai. Moterų gyvenimo istorijos pabrėžia nesmurtinio pasipriešinimo įtaką ginkluotam pasipriešinimui.Reikšminiai žodžiai: Aldona Vilutienė; Antras Pasaulinis Karas; Atmintis; Deportacijos; Holokaustas; Karinė operacija; Kovos laukas; Lietuvos istoriografija; Lietuvos partizanai; Partizaninis karas; Rafaelė Margolis; Sovietiniai partizanai; Sovietinė Lietuva; Vokiečių okupacija; Žodiniai liudijimai; Žydai; Aldona Vilutienė; Battlefield; Deportations; German occupation; Holocaust; Jews; Lithuanian partisans; Memory; Military operation; Oral testimonies; Partisan Warfare; Rakhel Margolis; Soviet Lithuania; Soviet partisans; World War Two.

ENThis article explores how women fighters tell their stories in relation to the dominant state narratives about a partisan war. In addition to engaging their individual stories, it explores how they speak, write and act as memory entrepreneurs, creating collective memory about a past that they have experienced instead of allowing others to select actors and events for historical narratives. It argues that memory regimes and gender cultures are intertwined, and that gender cultures are essential in understanding the cultural choices made by memory entrepreneurs in memory making. The article analyses the oral testimonies and written memoirs of two women, Rakhel’ Margolis and Aldona Vilutienė (neé Sabaitytė), who were partisans in Lithuania during the Second World War (Margolis) and its aftermath (Vilutienė) and created the first museums dealing with the Second World War and its legacy in post-Soviet Lithuania. Read as stories about what it was like to be a woman during a partisan war, the narratives include some common themes: widespread betrayal, the difficult physical conditions that they had to endure as women and the vulnerability that came with these experiences. Read as stories told by memory entrepreneurs, the narratives reveal that the two women acted as mnemonic warriors fighting for competing memory regimes built on opposing gender ideologies. Citing Literature. [From the publication]