Socialinės reabilitacijos priemonių taikymo laisvės atėmimo vietose analizė esamos praktikos tobulinimo perspektyvos

LTŠioje studijoje tęsiamas 2017 m. publikuotoje teorinėje studijoje pradėtas darbas, siekiant empiriškai ištirti aukščiau išvardintus probleminius reabilitacijos priemonių taikymo aspektus. Svarbu pažymėti, kad darbe pagrindinis dėmesys teikiamas ne nuteistųjų resocializacijai bendrąja prasme, bet korekcinių programų praktinio taikymo galimybėms, jų įgyvendinimo kokybei (darbuotojų motyvacijai, kvalifikacijai), taip pat programų veiksmingumo ir stebėsenos problematikai. Pirmojoje tyrimo dalyje sukurtas socialinės reabilitacijos priemonių taikymo Lietuvos įkalinimo įstaigose modelis, atskleisti empirinio pagrindimo ir gilesnio tyrimo reikalaujantys klausimai sudaro konceptualų studijos pagrindą. Pirmojoje tyrimo dalyje sukurtas minėtas modelis paremtas skirtingas reabilitacijos paradigmas nagrinėjančiomis teorinėmis perspektyvomis bei Lietuvoje egzistuojančia socialinės reabilitacijos programų praktika. Šios studijos pagrindą sudaro empirinio tyrimo analizė vengiant išsamios teorinių perspektyvų bei mokslinių tyrimų apžvalgos, atsiremiant tik į tyrimus, susijusius su empirinio tyrimo metu gautais duomenimis. Pirmojoje tyrimo dalyje sukurtas socialinės reabilitacijos priemonių taikymo modelis tyrimo metu buvo pristatomas socialinės reabilitacijos darbuotojams, aptariant šio modelio praktinio pritaikymo galimybes. Tai yra pristatyta korekcinio darbo su nuteistaisiais seka bei priemonės, diskutuota, kokias priemones – aprobuotas ir neaprobuotas programas socialinės reabilitacijos specialistai savo praktikoje taiko dažniausiai, su kokiais sunkumais jas taikydami susiduria, kaip įstaigos kultūra skatina, motyvuoja ir kiek specialistų darbo pasiekimų vertinimai yra susiję su socialinės reabilitacijos programų ar kitų priemonių įgyvendinimu.Taip pat domėtasi, kiek darbo krūvio ir funkcijų pasiskirstymas yra palankus minėtoms programoms vykdyti ir kaip vyksta specialistų kvalifikacijos kėlimo bei mokymo procedūros. Kadangi Lietuvos įkalinimo įstaigos 2017–2018 m. pradėjo taikyti dinaminės priežiūros, orientuotos į nuteistųjų pozityvaus socialinio gyvenimo ir santykio su darbuotojais kūrimą, kartu ir nuteistųjų nukreipimo socialinės reabilitacijos linkme diegimą, tyrime taip pat domėtasi, kaip įstaigoms pavyksta įgyvendinti naujoves ir kokių teigiamų pokyčių įdiegus naujoves pavyko pasiekti. Galiausiai tyrime nagrinėta, kaip matuojamas aprobuotų ir neaprobuotų programų efektyvumas, kokiomis priemonėmis vertinama programų vykdymo kokybė. [Iš Įvado]

EN[...] The research shows that Lithuanian correctional facilities have an ingrained formal approach, based on quantitative parameters, emphasising figures of completed programmes and number of their participants. It helps to demonstrate that programmes are applied and the employees are fully trained and properly prepared to perform these programmes. However, the specialists of social rehabilitation, who participated in the study, state that the managing authorities are rarely interested in the quality of the programmes that are implemented. Employees expressed their great disappointment regarding the existing approach to the correctional programmes and their application. On the one hand, employees said that social rehabilitation is deemed a secondary objective of the institution, to which the aforementioned formal implementation should be fully sufficient. On the other hand, all capabilities of institutions are focused on the performance of protection and supervision functions of the sentenced persons; meanwhile, social rehabilitation remains a declarative aim, depending on the initiative of employees. It is also important to emphasise that a long-standing debate on the revision of functions performed by the specialists of social rehabilitation, does not acquire any realistic, practical basis. Employees feel underestimated because they are often required to solve domestic issues and to perform functions related to such matters; thus, their competences related to the social work remain hidden and invisible. The application of dynamic security, which had to solve redistribution of functions, not only didn’t help to restructure departments and functions of social rehabilitation, but also increased conflict between specialists of social rehabilitation and, in their opinion, a prioritised level of protection and supervision.Therefore, specialists of dynamic security, who had to become an integral part of the social rehabilitation system, currently are oriented to the fulfilment of the needs of protection and supervision department by their subordination and functions. However, some successful examples of dynamic security in the Lithuanian correctional facilities raise hopes that good practice will be taken over and implemented in the entire system over time. According to the study participants, the matter of motivation of employees remains extremely sensitive in such gloomy context regarding the support of social rehabilitation on the organisational level. Although the participants viewed favourably to qualification development opportunities, related to the performance of social rehabilitation programmes; however, they expressed hard feelings towards motivational measures due to the existing careless approach to one of the primary functions, performed by social rehabilitation employees – the fulfilment of correctional programmes. In fact, priorities given to the functions, which are not related to rehabilitation, demotivate employees; therefore, the lack of a clear motivational system is particularly prominent. It can be assumed that programmes are held by demotivated and undermined officers, who lose their faith due to an existing belief that interventional programmes may not have a positive impact on the resocialisation progress of offenders. Thus, the number and a variety of programmes, adapted under such conditions, completely lose their sense. [...]. [From the publication]