LTŠiame straipsnyje atskleidžiamas XIX a. antros pusės lietuvių vyskupo Motiejaus Valančiaus požiūris į žydus. Iki šiol apie tai rašyta mažai, paliečiant epizodiškai, tiktai emigracijoje (Vytautas Kavolis) ir šių dienų Lietuvoje (Vygantas Vareikis) nedviprasmiškai įvardijo Valančiaus antisemitizmą ar, atvirkščiai, besąlygiškai gynė (Vanda Zaborskaitė), kad tai klaidinga nuomonė, atsiradusi ignoruojat kitų kūrinių kontekstus. Abiejų kraštutinių požiūrių autoriai tam, kad pagrįstų savo teiginius, cituoja tik Valančiaus „Paaugusių žmonių knygelę“, „Palangos Juzę“ ir „Vaikų knygelę“. Todėl ieškant nešališkos išvados pirmiausia siekiama remtis visais Valančiaus publikuotais tekstais: didaktiniais pasakojimais, giesmynais, katekizmais, ganytojiškais laiškais, politinėmis brošiūromis, hagiografiniais raštais, istorijos veikalais, laiškais, lenkų kalba rašytu dienoraščiu „Namų knyga“ ir kt. Juolab kad Valančiaus grynai religinei praktikai ir katechezei skirti tekstai turėjo netgi didesnę įtaką, o jie apeinami. Visų tekstų analizė leidžia tvirtinti, kad Valančius nepranoko savo epochos – laikėsi tradicinio antijudaistinio ir antisemitinio požiūrio tiek liaudžiai šviesti skirtose didaktinėse knygelėse bei politinėse brošiūrose, tiek katechezei ir maldai skirtose knygose – visur randame nusistatymą prieš žydus. Šis nusistatymas neabejotinai susiliejo su liaudyje įsitvirtinusiais antijudaistiniais stereotipais ir juos dar labiau įtvirtino lietuvių sąmonėje, kurie ėmė blankti tik tarpukario Lietuvoje pamačius modernius kaimynus žydus. Valančius nebuvo radikaliai nusistatęs prieš žydus, tą akivaizdžiai matome „Namų knygoje“. Jo asmeniniai santykiai su žydais buvo pragmatiški, o Kauno tremtyje netgi bičiuliški. Privačiame gyvenime jis sąžiningai laikėsi krikščioniškos meilės principų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Motiejus Valančius; Šventųjų gyvenimai; Blaivybės sąjūdis; Bažnyčia; Žydai; Antijudaizmas; Antisemitizmas; Giesmės-kantičkos; Žydų žemė; Motiejus Valančius; Lives of the saints; Temperance movement; Church; Jews; Anti-Judaism; Anti-Semitism; Canticles; Land of Israel.
ENThis article aims to describe the attitude that the Lithuanian bishop Motiejus Valančius (1801-1875) had toward Jews. Up to now there was little written on this topic. Only in the diaspora (Vytautas Kavolis) and in contemporary Lithuania (Vygantas Vareikis) was Valančius’s anti-Semitism unambiguously identified or, alternately, vigorously denied (Vanda Zaborskaitė) as an erroneous opinion arising out of ignoring the context of most of his writings other than Paaugusių žmonių knygelė [Book for Grownups], Palangos Juzė [Palanga Joe], and Vaikų knygelė [Children’s Book]. Thus searching for an unbiased verdict requires looking at all of Valančius’s published texts, including his didactic tales, hymnals, catechisms, pastoral letters, political brochures, hagiographic writings, historiographic writings, letters, and his diary House Book written in Polish. It must be kept in mind that his texts intended for purely religious practice and catechesis had an even greater influence and therefore shouldn’t be ignored. An analysis of all of Valančius’s texts leads to the conclusion that the bishop did not transcend his epoch but held on to traditional anti-Judaist and anti-Semitic attitudes both in his didactic booklets and political brochures written for public education and in his books intended for catechesis and prayer: everywhere an attitude critical toward Jews shows through. This attitude undoubtedly merged with popular anti-Judaist stereotypes and even reinforced them in the Lithuanian consciousness; they began to fade only during the first period of independence as Lithuanians first encountered their modern Jewish neighbors. But Valančius was not radically antagonistic toward Jews; we see this very clearly in his House Book. His personal relationships with Jews were pragmatic, and during his Kaunas exile even friendly.In his private life he conscientiously observed the principles of Christian love. [From the publication]