Simonas Daukantas ir Pranciškus Malevskis Lietuvos metrikos archyve

LTŠis straipsnis skirtas ne Simono Daukanto ar Pranciškaus Malevskio biografijoms, o išskirtiniam momentui, kurį galima suvokti tik per epochos prizmę. Epocha pavergtoje šalyje visada buvo įvairialypė, vienais atvejais skatinusi priešintis, kitais – prisitaikyti, tad kuriantis žmogus turėjo gyventi dvilypį gyvenimą, vieną – viduje, kitą – išorėje. Daukantas su dideliu vargu pasiekė savo tikslą, įsidarbino LDK dokumentų, Lietuvos Metrikos, archyve, kuris buvo saugomas Valdančiajame senate, tačiau ten jo rankos buvo surištos. Carinės valdžios įstatymai draudė viešinti archyvo dokumentus, o nuorašai ir išrašai nesugulė į atskirus leidinius. Šiandien Daukantą galime laikyti rašytoju, istoriku, kalbininku, publicistu, tautosakininku, 15 metų Sankt Peterburge dirbusį visose lietuvių tautai reikalingose srityse. Taigi kas skatino Daukantą veržtis į Rusijos šiaurinę sostinę, kurioje dėl klimato, svetimos kalbos ir valdiškų „teroro laikų“ įstatymų jis nesijautė savas ir reikalingas? Lietuvos, Sankt Peterburgo ir Maskvos archyvuose rasta naujų duomenų apie aplinkybes, galėjusias padėti Daukantui įsidarbinti Valdančiajame senate, į kurį patekti be įtakingų pažįstamų, ypač po 1830–1831 m. sukilimo, vargu ar buvo įmanoma. Nauji tyrimai leistų teigti, kad jam padėjo Vilniaus gimnazijos ir universiteto bendramokslis Pranciškus Malevskis. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Simonas Daukantas; Pranciškus Malevskis; Vilniaus universitetas (VU; Vilnius University); Lietuvos Metrika; Valdantysis senatas; Sankt Peterburgas; Simonas Daukantas; Pranciškus Malevskis; University of Vilnius; Lithuanian Metrica; Governing Senate; Saint Petersburg.

ENThis article is devoted not to the biographies of Simonas Daukantas or Pranciškus Malevskis but to an exclusive moment that can be grasped only through the prism of the epoch. In an oppressed nation the epoch was always multifarious, sometimes encouraging resistance, sometimes counseling accommodation, so that a creative person had to lead a double life, one inner and one outer. With great effort Daukantas reached his goal: he found employment at the archives of the Lithuanian Metrica, containing the documents of the Grand Duchy of Lithuania. These archives were safeguarded in the Governing Senate. But Daukantas’s hands were tied there: Czarist laws prohibited the publication of these documents; and copies and excerpts from them were not collected in separate volumes. Today we can hold Daukantas to have been a writer, historian, philologist, publicist, and ethnologist, who during his 15 years in Saint Petersburg worked in all fields vital for the Lithuanian nation. So what led Daukantas to seek out Russia’s northern capital, in which due to its climate, foreign language, and “time of terror” public laws he never felt at home or needed? A search of archives in Lithuania, Saint Petersburg, and Moscow yielded new documents about the circumstances that could have aided Daukantas in obtaining a job in the Governing Senate, access to which was hardly possible without the help of influential acquaintances, especially after the insurrection of 1830-1831. This new investigation suggests that Daukantas benefitted from the assistance of Pranciškus Malevskis, a classmate at the Gymnasium and University of Vilnius. [From the publication]

• Rauda Simono Daukanto veikale "BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Ƶámajtiû" / Roma Bončkutė. Darbai ir dienos 2022, t. 77, p. 15-32.
• Simono Daukanto Rygos ortografija (1827-1834) / Giedrius Subačius. Vilnius : Lietuvos istorijos institutas, 2018. 471 p.