Knygos ženklų marginalijos

LTStraipsnyje analizuojami ir tipologizuojami piešiniai XVI a. knygose, nustatoma kokio tipo knygos ženklų ir dekoro elementų dažniausiai randame šiose knygose. Senosiose knygose būta įvairaus tipo piešinių. Juos galima skirti į keletą grupių: 1) savarankiški ir užbaigti kūriniai, turintys savo kompoziciją; būtent tokie piešiniai praplečia žinias apie knygos savininką ir jo polinkį į dailę; 2) įvairiausio pobūdžio papaišymai, kurie laikytini eskiziškomis skaitytojo impresijomis; tokių piešinių senosiose Lietuvos bibliotekų knygose pasitaiko dažniausiai; paprastai tai yra primityvūs, neaiškūs, neužbaigti kontūriniai piešinukai, mažai turintys ryšio su tekstu, bet daugiau sąsajų su pačiu skaitytoju, knygos savininku – tai jo minčių išraiška. Šis piešinys mums svarbus kaip savarankiška skaitytojo ar knygos savininko kultūrinės komunikacijos priemonė; 3) paterliojimai, papaišymai, neturintys nieko bendra su menine percepcija, tačiau knygos skaitytojas per šimtmečių komunikaciją su knyga paliko savo žymių. Be to, reikėtų išskirti dar vieną paišymo knygose būdą – jos dekoravimą. Ranka piešti knygos ženklai yra laikytini knygos kultūros marginalija, tačiau daugeliu atvejų suteikia netiesioginių žinių apie knygos savininką. Piešti herbų atvaizdai senosiose knygose yra seniausias knygos savininko ženklas. Knygos dekoravimas ornamentiniais piešiniais yra neatsiejamas nuo rankraštinių knygų puošybos tradicijos. Labiau meninį knygos aspektą liudija knygose palikti užbaigti ir originalūs knygos savininko piešiniai, paprastai supantys tekstinį knygos savininko ženklą.Reikšminiai žodžiai: Rankraštinės marginalijos; Rankraštiniai piešiniai knygose; Knygų graffiti; Book ownership marks; Book graffiti; Book marginalia.

ENPaper analyses the most ancient heritage of printed books – the books of 16th century. Author dels with the problem of artistic decoration of such kind of books and raises question: which kind of marks are drawings left by readers of the books in 16th century? Original book drawings of the above mentioned period could be classified in the following way: 1) well designed, completed drawings, 2) drawings of different kind, most of which are drawings reflecting book’s owner’s impressions, 3) drawings all over, which have nothing in common with artistic perception. Old printed books were decorated with ornamental patterns as well. The paper resumes with premise, that such kind of predilection for illuminating books wave related not only to the tradition of manuscripts, but to the very private and intimate relation between a reader and a sacred object: the owner of the book used to decorate Holly Bible (i.e. printed text) in the same way as a small scale sacred image with intention to express greatest respect. It looks like this tradition to “illuminate” printed books began to vanish already in the 17th century, when books were started to decorate with splendid coper engravings, arms, emblems as well as portraits. [From the publication]